Šalčininkai

Šalčininkai – miestas Lietuvos pietryčiuose, Vilniaus apskrityje, Lydos aukštumoje, 45 km į pietus nuo Vilniaus. Šalčininkų rajono savivaldybės ir seniūnijos centras, 11 seniūnaitijų (Bažnyčios, Centro, J. Sniadeckio, Naujakurių, Pamūrinės, Parko, Sodo, Šalčios, T. Kostiuškos, Užupio, Vilniaus). Vakarine miesto riba eina Vilniaus–Lydos geležinkelis (stotis Tartoke). Mieste stovi Šalčininkų Šv. apaštalo Petro bažnyčia (pastatyta 1835 m.), Šalčininkų Šv. Tichono maldos namai (nuo 1996 m.), paštas, rajono centrinė ligoninė, savivaldybė, pietryčiuose – Šalčininkų miškas.

Šalčininkai
Pagrindinė – Vilniaus – gatvė
Šalčininkai 54°18′32″š. pl. 25°22′55″r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Vilniaus apskritis
Savivaldybė	Šalčininkų rajono savivaldybė
Gyventojų (2023)	6 841
Plotas	2,98 km²
Tankumas (2023)	2 296 žm./km²
Pašto kodas	LT-17001
Vikiteka	Šalčininkai
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Šal̃čininkai Kilmininkas: Šal̃čininkų Naudininkas: Šal̃čininkams Galininkas: Šal̃čininkus Įnagininkas: Šal̃čininkais Vietininkas: Šal̃čininkuose
rus. Шальчининки, rus. Солечники Большiе[2][3], lenk. Soleczniki

Miestas yra lenkų kultūros centras – 71 proc. gyventojų yra lenkai.

Aikštė prie savivaldybės ir paminklas A. Mickevičiui (1998, aut. Bronius Vyšniauskas)

Miesto riboženklis

Etimologija

Miesto vardas yra vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo pro miestą pratekančio Šalčios upelio. Vietovardžių daryba su priesaga -ininkai ypač būdinga Pietų Lietuvai.^[4]

Kryžiuočių minimas Šalčininkų vietovardis Salzininken anksčiau buvo klaidingai palaikytas Druskininkais.^[5]

Geografija

Šalčininkuose yra du tvenkiniai – Šalčios upės praplatėjimai: pirmasis yra arčiau centro ir mažesnis, antrasis – šiaurės rytuose ir didesnis. Pietuose yra pasienio kontrolės punktas Šalčininkai-Benekainys. Prie miesto yra įsikūręs gana didelis Šalčininkų kaimas.

Istorija

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šalčininkai minimi 1311 m. Petro Duisburgiečio kronikoje, kai teutonai su didele kariuomene nusiaubė Šalčininkų apylinkes. Vėliau jų puolimai pasikartojo dar 1378, 1382 ir 1394 metais. 1410 m. pastatyta pirmoji Šalčininkų bažnyčia. XV a. Šalčininkai tikriausiai jau buvo miestelis, kuriame gyveno lietuviai, totoriai. XIX a. Šalčininkai buvo miestelis ir dvaras Vilniaus apskrities Šalčininkų valsčiuje.^[6]

Miesto teises gavo 1956 m. gruodžio 28 d. Sovietmečiu veikė SDAALR (rus. ДОСААФ) gamybinis kombinatas, gaminęs katerių korpusus ir kitus gaminius iš stiklo plastiko. Pastatyta rajono ligoninė, kino teatras „Šalčia“, kultūros namai.

2000 m. patvirtintas Šalčininkų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV a. – XIX a. pradžia	Šalčininkų valsčius	?
XIX a.		Vilniaus apskritis
1922–1939 m.		Vilniaus-Trakų apskritis
1939–1940 m.		Ašmenos apskritis	Baltarusijos TSR
1940 m.		Varanavo rajonas
1940–1941 m.		Vilniaus apskritis
1941–1944 m.		Eišiškių apskritis
1944–1950 m.		Vilniaus apskritis
1950–1953 m.	Šalčininkų apylinkės centras	Šalčininkų rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1956 m.
1956–1962 m.	rajoninio pavaldumo miestas, Šalčininkų apylinkės centras
1962–1972 m.		Eišiškių rajonas
1972–1995 m.		Šalčininkų rajono centras
1995–	Šalčininkų seniūnijos centras	Šalčininkų rajono savivaldybės centras	Vilniaus apskritis

Miesto centras

Kultūros centras

J. Sniadeckio gimnazija

Akmuo K. Kalinauskui (1999, aut. Walerian Januszkiewicz)

Šalčininkų Šv. apaštalo Petro bažnyčia

Tvenkinys

Gyventojai

Pagal 2021 m. visuotinio gyventojų surašymo rezultatus, 12,2 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra gimę ne Lietuvoje.

Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2021 m.
1868 m.*[3]	1900 m.*[2]	1905 m.[7]	1931 m.[8]	1970 m.sur.[9]	1976 m.[10][11]	1979 m.sur.[12]
332	400	520	799	1 763	3 000	3 857
1989 m.sur.[13]	2001 m.sur.[14]	2011 m.sur.[15]	2017 m.	2018 m.	2020 m.	2021 m.sur.
6 480	6 722	6 358	6 664	6 609	6 718	6 857
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 6 358 žmonės:[16] Lenkai – 71,37 % (4538); Lietuviai – 13,79 % (877); Rusai – 7,12 % (453); Baltarusiai – 4,17 % (265); Ukrainiečiai – 1,04 % (66); Kiti – 2,5 % (159).

2001 m. gyveno 6 722 žmonės:[17] Lenkai – 72,45 % (4870); Lietuviai – 12,73 % (856); Rusai – 7,48 % (503); Baltarusiai – 3,84 % (258); Ukrainiečiai – 1,23 % (83); Kiti – 2,26 % (152).

Žymūs žmonės

• Aronas Solcas (1872–1945), žymus sovietų partinis ir valstybės veikėjas
• Henoch Leibowitz (1918–2008), rabinas, mokytojas
• Edward Kozakiewicz (g. 1948), Lenkijos lengvaatletis
• Władysław Kozakiewicz (g. 1953), lenkų lengvaatletis, Maskvos olimpiados čempionas
• Robert Mickevič (g. 1969), žurnalistas, politikas

Miestų partnerystė

• Všchovas, Lenkija
• Podgurnės Tarnovas, Lenkija
• Lovičius, Lenkija
• Plonskas, Lenkija
• Stare Miastas, Lenkija
• Žninas, Lenkija
• Kazmežas, Lenkija
• Kadzidlas, Lenkija
• Ščitnas, Lenkija
• Hudė, Vokietija
• Arnažas, Prancūzija
• Fiume Venetas, Italija^[18]

Švietimo ir ugdymo įstaigos

• 2 gimnazijos:
  • Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija
  • J. Sniadeckio
• Šalčininkų Santarvės gimnazija
• Stanislavo Moniuškos menų mokykla
• Šalčininkų rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Sportas

• FK Šalčia Šalčininkai (futbolas)
• BC Šalčininkai (krepšinis)

Galerija

• 
  Kryžius netoli Šalčios upelio
• 
  Šv. Jackaus koplytėlė (arch. L. Gucevičius)
• 
  Meno mokykla
• 
  Namai prie Vilniaus gatvės
• 
  Parkas su akmenimis
• 
  Parko estrada
• 
  J. Sniadeckio gimnazija
• 
  Evangelinio tikėjimo bažnyčia
• 
  Autobusų stotis
• 
  Ligoninė
• 
  Įmonė „Spartukas“

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Солечники Большiе. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 30А (60) : Слюз — София Палеолог. С.-Петербургъ, 1900., 751 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 669 psl.
4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 205
5. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 60
6. Soleczniki (1) Wielkie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 49 psl. (lenk.)
7. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
8. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
9. Šalčininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 360 psl.
10. Šalčininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 523 psl.
11. Šalčininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 150
12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
14. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
16. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
17. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto
18. Tarptautinis bendradarbiavimas, salcininkai.lt

• Šalčininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 210 psl.