Žiemos karas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Žiemos karas (suom. talvisota, rus. Зимняя война[11], t. p. rus. Сове́тско-финля́ндская война́, šved. vinterkriget) – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.
Žiemos karas | |||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Antrasis pasaulinis karas | |||||||||
Suomių kulkosvaidininkai | |||||||||
| |||||||||
Konflikto šalys | |||||||||
Suomija |
Sovietų Sąjunga | ||||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
Karlas Manerheimas Kiestis Kalijus Risto Ryti |
Josifas Stalinas Klimentas Vorošilovas Semionas Timošenka | ||||||||
Pajėgos | |||||||||
250 000–340 000 [1][2] 32 tankai[3] 114 lėktuvų[4] |
998 100 2 514–6 541 tankų[5] 3 880 lėktuvų | ||||||||
Nuostoliai | |||||||||
70 000 aukų, tarp jų: 25 904 žuvę arba dingę be žinios[6] |
Aukos:[10] 126 875 žuvusiųjų, |
1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, motyvuodami, kad tai esą būtina Leningrado saugumui užtikrinti. 1939 m. lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė nusiuntė Suomijos vyriausybei notą dėl, pasak sovietų, iš Suomijos teritorijos įvykdyto artilerijos apšaudymo. 1939 m. lapkričio 30 d. Raudonoji Armija užpuolė kaimyninę šalį, o sovietų vyriausybė dėl karo kaltino tik Suomiją. Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius Maskvos taikos sutartį. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 430 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių. Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau paprastai jie laikomi kartais didesniais už Suomijos.
Kai kurių istorikų manymu puolamąją sovietų operaciją prieš Suomiją reikėtų laikyti Antrojo pasaulinio karo dalimi.[12] Prasidėjus karui Suomija kreipėsi į Tautų Sąjungą prašydama karinės, politinės ir diplomatinės pagalbos.[13] Tautų Sąjunga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Sąjungos.[14]
Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių, skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai, pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940 m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.
Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Raudonoji armija, nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta 1937 m. Stalino vykdyto Didžiojo valymo. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų. Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasi karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.
Taikos sutartis tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.