Kaišiadorių geležinkelio stotis

54.8632°š. pl. 24.4607°r. ilg. / 54.8632; 24.4607

Kaišiadorių geležinkelio stotis
Stoties pastatas 2021 m.
Adresas	Kaišiadorys, Geležinkeliečių takas 2
Atidaryta	1871 m.
Peronų sk.	2
Kelių sk.	3[reikalingas šaltinis]
Aptarnaujanti įmonė	AB „Lietuvos geležinkeliai“
Žemėlapiai	Retromap.ru
Nuotraukos	Railwayz.info
Aplinkinės stotys ir stotelės Paaiškinimai km km ↑ LENTVARIS ↑ Kaugonys 8,4 Žasliai 9,2 KAIŠIADORYS 11,2 6,6 Livintai Pagiriai 11,8 6,1 GAIŽIŪNAI Pamieris ↓ JONAVA ↓ ↓ PALEMONAS ↓

Kaišiadorių geležinkelio stotis – geležinkelio stotis vidurio rytų Lietuvoje, Kaišiadoryse (Geležinkelio takas 2), šiaurinėje miesto dalyje. Geležinkelio mazgas – ruožų Vilnius–Kaunas ir Vilnius–Klaipėda išsišakojimo stotis. Stoja traukiniai Vilnius–Kaunas, Vilnius–Klaipėda, Vilnius–Krokuva.^[1]

Kaišiadorių stotis XX a. pradžioje

Vandens bokštas

Atminties objektai:

• 1995 m. liepos 5 d. ant geležinkelio stoties sienos atidengta paminklinė lenta 1919 m. pravažiavusiam pirmajam nepriklausomos Lietuvos traukiniui atminti.
• 1996 m. birželio 14 d. pašventintas architekto Stasio Petrausko sukurtas paminklas, skirtas iš Kaišiadorių geležinkelio stoties 1941, 1944–1953 m. ištremtiems ir išvežtiems į lagerius Kaišiadorių rajono gyventojams atminti. Paminklinėse plokštėse iškalti užrašai byloja: „Čia kaišiadoriečių tremties kelio pradžia, 1941–1951“; „1941 – Permės sritis, 1946 – Krasnojarsko kraštas, 1949 – Irkutsko sritis, 1951 – Tomsko sritis“, „Viešpatie, duok mums ištvermės“.^[2]
• 1997 m. ant Kaišiadorių geležinkelio stoties sienos, kur dirbo J. Miliūnas, atidengta memorialinė lenta.^[3] 1947 m. Maskvoje sušaudytas Didžiosios Kovos Apygardos įkūrėjas partizanas J. Miliūnas, anksčiau dirbęs Kaišiadorių policijos vachmistru.

Istorija

XIX a. 2-ojoje pusėje pradėtas tiesti geležinkelis Vilnius–Kaunas. 1862 m. gegužės 9 d. pro Jatkonių kaimą ir Kaišiadorių dvarą pravažiavo pirmasis traukinys.^[4] 1871 m. nuo Jatkonių iki Liepojos buvo nutiesta nauja atšaka ir pastatyta II klasės geležinkelio stotis,^[5] buvusi tarp Pravieniškių GS ir Žaslių GS.^[6] Jatkonių kaimas tapo geležinkelio mazgu. 1871 m. spalio 24 d. iš Vilniaus per Jatkonis į Liepoją išvažiavo pirmasis traukinys. 1871 m. gruodžio 8 d. Jatkonių geležinkelio stotis pagal netoliese buvusio kaimo pavadinimą pervadinta Kaišiadorių geležinkelio stotimi. Visas geležinkelis iki pat Romnų pradėjo funkcionuoti 1874 m.^[7] 1883 m. buvo pastatytas vandens bokštas.

1919 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausybė su Vokietijos vyriausybės įgaliotiniu Lietuvoje Cimerle (Zimmerle) pasirašė sutartį dėl geležinkelių tinklo perdavimo iš Vokietijos Lietuvai. Tomis dienomis vokiečiai Lietuvai perdavė pirmąjį ruožą – nuo Kaišiadorių iki Radviliškio. Dėl to jau 1919 m. liepos 6 d. iš Kaišiadorių į Radviliškį išvyko pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys.^[8]

1944 m. besitraukdami vokiečiai sudegino stotį ir išardė bėgius, tuo metu ypač stipriai nukentėjo stoties rūmai.^[9] 1944 m. liepos 15 d. Kaišiadoris užėmė sovietai. Po karo stotis atstatyta.

2003 m. suremontuoti stoties peronai.^[10]

Šaltiniai

1. Traukinių išvykimai iš stotelės Kaišiadorys. (Stops.lt)
2. Paminklas Kaišiadorių rajono tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti. Kaisiadorys.lt (tikrinta 2023-08-20).
3. Kaišiadorių TVIC http://verslas.kaisiadorys.lt/index.php?323630727
4. Kaišiadorys#Geležinkelių_nutiesimas. Kaišiadorių enciklopedija.
5. Gerasimas Kosakovskis. Lietuvos geležinkeliai (Г. И. Косаковский, Железные дороги Литвы). – Vilnius, „Mokslas“, 1975. // psl. 51
6. Koszedary. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 483 psl. (lenk.)
7. Kaišiadorys#Antrojo_pasaulinio_karo_metai. Kaišiadorių enciklopedija.
8. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 20
9. Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Kaišiadorių ir Baisogalos geležinkelio stotys – gyvenimas šalia bėgių. 2023-08-02, Lrt.lt (tikrinta 2023-11-30).
10. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000–2005 m. – Vilnius, Sapnų sala, 2005. // psl. 47