Lietuva
valstybė Europoje / From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuva, oficialiai Lietuvos Respublika (LR) – valstybė Šiaurės Europos dalyje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Plotas 65 300 km².[4] Lietuva – viena iš Baltijos valstybių. Šiaurėje ribojasi su Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km), rytuose ir pietuose – su Baltarusija (sienos ilgis – 677 km), pietvakariuose – su Lenkija (sienos ilgis – 104 km) ir Rusija (Kaliningrado sritis; sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22 km). Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km. Lietuvos–Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas yra sostinė Vilnius. Kiti didieji miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.
Lietuvos Respublika | |||||
---|---|---|---|---|---|
| |||||
Himnas: „Tautiška giesmė“ | |||||
Lietuva žemėlapyje | |||||
Valstybinė kalba | Lietuvių | ||||
Sostinė | Vilnius | ||||
Didžiausias miestas | Vilnius | ||||
Valstybės vadovai • Prezidentas • Seimo Pirmininkė • Ministrė Pirmininkė |
Gitanas Nausėda Viktorija Čmilytė-Nielsen Ingrida Šimonytė | ||||
Plotas • Iš viso • % vandens |
65 300 km2 (121) 1,98 %[1] | ||||
Gyventojų • 2023 • Tankis |
2 862 380[2] (135) 43 žm./km2 (138) | ||||
BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2024 85,999 [3] mlrd. $ (78) 31,118[3] $ (40) | ||||
Valiuta | Euras (€) (EUR) | ||||
Laiko juosta • Vasaros laikas | UTC+2 (EET) UTC+3 (EEST) | ||||
Nepriklausomybė |
Nuo Rusijos imperijos 1918 m. vasario 16 d. 1990 m. kovo 11 d. | ||||
Interneto kodas | .lt | ||||
Šalies tel. kodas | +370 |
Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys Rusija, Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje galutinai pasidalijo jos teritoriją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą, iki 1921 m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo okupuota ir aneksuota TSRS, 1941–1945 m. okupuota nacistinės Vokietijos, 1944–1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.
Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika,[5] pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis. Lietuva yra Europos Sąjungos, Europos Tarybos, NATO, EBPO narė.
Lietuvos pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos pavadinimas siejamas su upelio Lietava pavadinimu.[6] Kadangi tai nedidelis upelis, ši prielaida kelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžio leičiai, kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.[7]
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija.
Priešistorė ir ankstyvoji istorija
Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų.[8] Paleolito gyventojai priklausė Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūrinėms grupėms.[9] Mezolito gyventojai priklausė Nemuno ir Kundos kultūroms.[10] Pirmieji gyventojai buvo klajokliai, nuolatinių gyvenviečių nekūrė. VIII tūkst. pr. m. e. klimatas šilo, plėtėsi miškai. Gyventojai ėmė mažiau klajoti, užsiėmė vietine medžiokle, žvejyba, rinkimu. Žemdirbystė dabartinę Lietuvos teritoriją pasiekė III tūkst. pr. m. e. Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausanti Pamarių kultūra, kuri laikoma baltiška. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jų žemaičiai ir lietuviai.[11]
Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių ryšių su Romos imperija[12], bet prekiavo su Roma (žr. gintaro kelias). Apie 97 m.e.m. Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių metraštininkus pasiekė anksčiausiai. Klaudijus Ptolemėjus II a. jau žinojo galindus ir jotvingius, o ankstyvųjų viduramžių metraščiuose minimi prūsai, kuršiai ir žiemgaliai.[13]
Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo metraštyje aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje 1009 metų[14] kovo 9 dieną. Vėlesniuose metraščiuose dar minima kita – vasario 14 d., tačiau metų įvairovė didelė. Brunono mirties datą 1009 m. mini 9 iš 25 šaltinių. Viename teigiama, esą tai įvyko 1002 m., penki įvardija 1008 m., vienas – 1010 m. Šaltiniuose nurodo bent septynias žūties vietas – tai Rusios–Lietuvos, Prūsijos–Rusios, Prūsijos–Rusijos–Lietuvos pasienis, Prūsija, Rusija, pečenegų žemės ir Vengrija. X–XI a. rusų metraščiai mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę Kijevo Rusiai, metraščiuose minimas karinis Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183 m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai.[15] Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtiniai skirtumai, išsiskyrė karingieji kunigaikščiai iš kitų perimdami valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar I-ame tūkstantmetyje, tačiau anot vyraujančios istoriografinės sampratos valstybės susidarymas baigėsi tik XIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinės Lietuvos žemės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.[16]
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
- Pagrindinis straipsnis – LDK.
XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi.[17] Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas.[18] Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes. XIII a. pabaigoje susiformavo Gediminaičių dinastija (pirmieji žymūs dinastijos valdovai – Vytenis ir Gediminas).
Kunigaikštis Gediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. 1362 m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordą mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir įsitvirtino pietų Rusioje – Kijeve, Podolėje bei menkai apgyvendintoje Dykroje.[19] Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogine Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyne ir varžove.[20]
XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas.[21] Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrė ir daugiakonfesė valstybė. Valdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų ir senoji slavų kanceliarinė kalba.[22]
1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga ir 1386 m. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija.[23] Pagal Krėvos aktą Jogaila įsipareigojo Lietuvą apkrikštyti ir 1387 m. atvykęs į Lietuvą pats dalyvavo krikštijimo akcijose, buvo įsteigta Vilniaus vyskupija.[24]
Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtino didysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti, didikai buvo įtraukti į valstybės politiką. 1399 m. Vytauto ir Ordos chano Tochtamyšo pajėgos buvo Aukso ordos pajėgų sumuštos prie Vorsklos upės. Šis pralaimėjimas lėmė tai, kad Vytautui nepavyko įgauti visiškai savarankiško statuso. 1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metu Žalgirio mūšyje buvo nugalėtas Teutonų ordinas. Ši pergalė ilgainiui lėmė tai, kad buvo pašalinta kelis amžius trukusi Teutonų ordino grėsmė.
1429 m. sausį Lucko kongrese remiant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Vytautas gavo karaliaus titulą, tačiau pasiuntiniai, kurie vežė jam karūną 1430 m. rudenį buvo sustabdyti Lenkijos didikų. Buvo išsiųsta kita karūna, tačiau nesulaukęs karūnacijos Vytautas mirė ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje.[25]
Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kuris buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, išplėtė Jogailaičių įtaką Europoje. Lenkijos vasalu tapo Prūsija, Čekijos ir Vengrijos sostą užėmė Kazimiero sūnus Vladislovas II. 1492–1526 m. Vidurio Europoje gyvavo Jogailaičių valstybių sistema, apėmusi Lenkiją (su vasalinėmis Prūsija ir Moldavija), Lietuvą, Čekiją ir Vengriją.
Abiejų Tautų Respublika
- Pagrindinis straipsnis – ATR.
Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę – šių valstybių santykiai XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ėmė pretenduoti į visas Rusios žemes. Visą XV a. rusenęs konfliktas su Maskva XV a. pabaigoje peraugo į karą.[26] Kelis dešimtmečius trukę karai išsekino šalį, neigiamai paveikė jos finansus, valstybė neteko didelės savo teritorijos dalies. Lietuvos kariuomenei pavyko pasiekti ir ženklių pergalių. 1514 m. rugsėjo 8 d. didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama 30 000 lietuvių ir lenkų kariuomenė Oršos mūšyje sumušė apie 80 000 Maskvos karių, užėmė jų stovyklą bei paėmė jų vadą ir daugybę karių į nelaisvę[27], bet LDK neįgijo persvaros šiame kare.
Kovose prieš Maskvą ir ypač prasidėjus Livonijos karui Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi paramos iš Lenkijos, kuri siekė įsitvirtinti Livonijoje ir reikalavo unijos stiprinimo. Be to, buvo baiminamasi Jogailaičių dinastijos išmirimo ir su tuo susijusio netikrumo dėl naujo valdovo.[28] Tokiomis aplinkybėmis sudaryta Liublino unija (1569 m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į vadinamąją Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią bendrą valdovą ir bendrą Seimą, tačiau išlaikiusią atskiras sienas, muitus, kariuomenes, teisę, valstybines pareigybes ir institucijas.[29] Lietuvoje liko galioti Lietuvos statutas.[30]
Livonijos karas baigėsi Jam Zapolės paliaubomis, sudarytomis dešimčiai metų 1582 m. sausio 15 d. Pagal jas Abiejų Tautų Respublika atgavo Livoniją, Polocką ir Veližą, tačiau grąžino Didžiuosius Lukus Rusijos carystei. Paliaubos 1600 m. buvo pratęsto dar dvidešimčiai metų Levo Sapiegos diplomatinės misijos pas Borisą Godunovą metu.[31] faktiškai paliaubos nutrūko 1605 m. lenkų didikams pradėjus remti Dmitrijaus apsišaukėlio pretenzijas į Rusijos sostą ir prasidėjus 1605–1618 m. karui.
XVI a. vid. – XVII a. vid. veikiami Renesanso ir protestantiškosios Reformacijos suklestėjo kultūra, menai ir švietimas. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Renkami valdovai turėjo patvirtinti visas bajorų anksčiau gautas teises. Didikų ir bajorų įtaka valstybėje labai sustiprėjo, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Seimai dažnai baigdavo nepriėmus jokių sprendimų, tam palankias sąlygas sudarė liberum veto teisė, teoriškai leidusi bet kuriam vienam atstovui atmesti bet kokį sprendimą. Savo klestėjimą Abiejų Tautų Respublika pasiekė XVII a. pradžioje. Seimuose dominavo didikai, kurie nebuvo linkę įsivelti į Trisdešimties metų karą. Neutralumas šiame kare leido išsaugoti šalį nuo politinių ir religinių konfliktų, kurie nusiaubė didžiąją Europos dalį. Abiejų Tautų Respublika kovojo su Švedija, Rusija ir Osmanų imperijos vasalais ir net rengė ekspansinius karus prieš savo kaimynes. Didžiosios suirutės Maskvoje metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė kelis kartus įžengė į Rusiją ir užėmė Maskvą, kurią išlaikė savo rankose nuo 1610 m. rugsėjo 27 d. iki 1612 m. lapkričio 4 d., kai buvo išstumti po apsiausties.[32]
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jos sostinę Vilnių užėmė kazokų kariuomenė.[33] Rusijos kariuomenė nusiaubė miestą, jos bažnyčias ir dvarus. Buvo nužudyti 8-10 tūkst. gyventojų, miestas degė 17 dienų. Rusijos kariuomenė didelę dalį Lietuvos laikė užėmusi iki 1661 m. Tuo metu prarasta daug istorinio ir kultūrinio palikimo, didelė valstybės archyvo Lietuvos Metrikos dalis buvo prarasta arba išvežta į Maskvą. Valstybė dalį, kuri nebuvo užimta Rusijos, „Švedų tvano“ metu užėmė ir niokojo Švedijos kariuomenė.
XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon. XVIII a. pabaigoje bandyta vykdyti valstybės valdymo reformas, tačiau, daugiausia dėl Rusijos priešinimosi, jos nebuvo sėkmingos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją, tačiau pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ji faktiškai buvo panaikinta.
Rusijos imperija
- Pagrindinis straipsnis – Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje.
Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m. Siekę atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę bajorai ir didikai palaikė Napoleoną. Po Nepoleono pralaimėjimo Varšuvos Kunigaikštystė atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas Kongreso Lenkija, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.
Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. 1830 m. lapkritį Lenkijoje kilęs sukilimas Lietuvoje prasidėjo 1831 m. kovo mėn. Jame esminis vaidmuo teko bajorijai. Po jo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir daugelis katalikų vienuolynų, sukilimo dalyviai tremti į Rusiją. 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas. Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilika. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.
XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. civilizacijos lygį pasiekusi kultūra.
Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Per 1914–1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Su besitraukiančia Rusijos kariuomene traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Sankt Peterburge, Maskvoje.
Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamą Oberostu.[34] Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18 d.-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija,[35] kuri įkūrė Lietuvos Tarybą.[36] Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje.[37] Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 dieną pirmininku buvo Jonas Basanavičius). Sekdama geopolitinę situaciją 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.[38] Skirtingai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, joje nebėra nuostatų dėl sąjungos su Vokietija. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918–1940 m.[39] 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo, o vasario 16 d. deklaracijos nepripažino.
Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1940 m.
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija (1918–1940).
Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918 m. liepą Lietuvos Taryba išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimas buvo anuliuotas, monarchijos idėjos atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręsti Steigiamajam Seimui. 1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija.[41] Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, sudaryta pirmoji vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919 m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona.
Pasitraukus pagrindinėms vokiečių pajėgoms ir į Lietuvą veržiantis bolševikams prasidėjo kovos su jais. 1918 m. gruodžio 16 d. bolševikai paskelbė Lietuvos Sovietų Respubliką. Bolševikai užėmė Vilnių, Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine. 1919 m. vasario 27 d. Vilniuje bendrame Lietuvos ir baltarusijos Centrinių Vykdomųjų komitetų posėdyje paskelbta apie Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sukūrimą (Litbelas). Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919 m. lapkritį Radviliškio kautynėse. Su Sovietine Rusija taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d. mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Lenkija okupavo ir vėliau aneksavo apie 20 proc. Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių.
1920 m. gegužės 15 d. susirinko pirmasis demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Jo priimti dokumentai ėmė reglamentuoti valstybės gyvenimą. Priimtos laikinoji (1920 m.) ir nuolatinė (1922 m.) Lietuvos konstitucijos, pradėtos įgyvendinti žemės, finansų, švietimo reformos. Įvesta sava valiuta – litas. Atidarytas Lietuvos universitetas. Sukurtos visos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Įsitvirtinus stabilumui šalyje, ją ėmė pripažinti užsienio valstybės. 1921 m. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.[42]
1922 m. spalį buvo išrinktas Pirmasis Seimas. Jis prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. Vienas svarbiausių to laikotarpio pasiekimų buvo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos teritorijos 1923 m. ir jo tarptautinis pripažinimas 1924 m. Trečiasis Seimas prezidentu išrinko liaudininką Kazį Grinių, tačiau jo vadovavimas tęsėsi neilgai. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybėje įvyko perversmas, kariškiai valdžią perdavė tautininkui A. Smetonai. Augustinui Voldemarui pavesta sudaryti vyriausybę. Prasidėjo autoritarinis valstybės valdymo tarpsnis, stiprinta vienos tautininkų sąjungos įtaka šalyje. 1927 m. paleistas Seimas, 1928 m. priimta nauja konstitucija stiprinanti prezidento galias. Palaipsniui buvo uždraustos opozicinės partijos, griežtinama cenzūra, siaurinamos tautinių mažumų teisės.[43]
Gyventojams situaciją sunkino ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ženkliai krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos. 1935 m. Suvalkijoje ir Dzūkijoje prasidėjo ūkininkų streikai. Jų metu be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė neramumus numalšino, 1936 m. pavasarį už riaušes nuteisti ir sušaudyti 4 valstiečiai.[44]
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse keičiantis regiono geopolitinei situacijai Lietuva buvo priversta priimti kaimyninių valstybių ultimatumus. 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą paskelbė Lenkija reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“ ultimatumas buvo priimtas. Po metų, 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą Lietuvą įteikė Vokietija. Buvo reikalaujama perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuvos vyriausybė šį ultimaltumą taip pat priėmė.
Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai, vėliau papildomais protokolais Vokietija mainais už dalį Lenkijos Lietuvą atidavė sovietų įtakos sferai. Po Lenkijos žlugimo Sovietų Sąjunga, neprieštaraujant Vokietijai, pasiūlė sudaryti sutartį, pagal kurią Lietuvoje būtų dislokuotos sovietų karinės įgulos. Pagal 1939 m. spalio 10 d. su SSRS sudarytą sutartį Lietuva leido įkurti savo teritorijoje sovietų karines bazes ir atgavo Vilnių bei dalį Vilniaus krašto. 1940 m. sovietai ėmė kurti įtampą ir apkaltino Lietuvą Raudonosios armijos kareivių grobimu. Nors valdžia šiuos kaltinimus neigė, sovietai 1940 m. birželio 14 d. SSRS įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo pakeisti vyriausybę ir įsileisti sutartimis neribotą RA dalinių kontingentą, o tai reiškė valstybės okupaciją.[45]
Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija 1940–1990 m.
Po ultimatumo 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo šalies teritoriją. Lietuvoje iškart pradėta vykdyti sovietizaciją – imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Taip pat uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Buvo paskelbta Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika, kuri įjungta į Sovietų Sąjungą. Lietuvos aneksiją pripažino ne visos valstybės. 1940 m. liepos 23 d. JAV paskelbta Velso deklaracija įspėjo Sovietų Sąjungą, kad Lietuvos aneksija nebus pripažinta, Ruzvelto nurodymu įsakyta įšaldyti Lietuvos, kaip okupuotos valstybės, finansinį kapitalą.
Kartu su SSRS ir Vokietijos karo pradžia 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje įvyko sukilimas, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė. Pastaroji tikėjosi vokiečių pripažinimo, tačiau naciai jos veiklą nutraukė ir Lietuvą įtraukė į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinę sritį, valdomą civilinės administracijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas.[46] 1941–1944 m. buvo nužudyti 80–85 proc. Lietuvos žydų (130 000–140 000).[47][48]
1944 m. liepos–spalio mėn. frontui ritantis į Vakarus, operacijos „Bagrationas“ metu SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija.[49] Vėl atnaujintos politinės represijos, masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą vykdyti iki Stalino mirties 1953 m. Uždrausti bet kokie tautiškumo simboliai. Už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas.
Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams SSRS gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.
Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę.[50] Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys, kurie tarybinės valdžios buvo vadinami banditais. Vienų norą pasitraukti į miškus ir priešintis ginklu lėmė okupacija, kitų – iš jų atimtas ūkis bei turtas. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su RA. Antrais etapas apėmė 1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečias etapas – 1949–1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas Jono Žemaičio-Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3–5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai.[51] Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė.[52] 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių.[53] Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.[54]
Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. ir dabartinė Lietuva
1986 m. Tarybų Sąjungoje prasidėjus viešumo (glasnost) politikai viešasis gyvenimas laisvėjo. 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Sąjūdžio idėjas palaikantys asmenys būrėsi į LPS rėmimo grupes visoje Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 23 d. įvyko didžiulis mitingas Vilniaus Vingio parke. Jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Dar po metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines ir siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją suorganizuota „Baltijos kelio“ akcija.[55] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotas „Baltijos kelias“ buvo maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai parodė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekį atsiskirti nuo SSRS[56].
1990 m. kovo 11 d. Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų vadovybė į jų požiūriu „vienašališkus“ Lietuvos veiksmus reagavo ekonomine blokada. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Ne tik šalies pramonei, bet ir gyventojams ėmė trūkti kuro, būtiniausių prekių, net karšto vandens. Ekonominė blokada truko 76 dienas, tačiau Lietuva neatsisakė nepriklausomybės deklaracijos.[57] Palaipsniui ūkiniai ryšiai imti atkūrinėti. Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio mėnesį. Tuo metu buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą. Dėl blogos ekonominės situacijos tikėtasi gyventojų paramos perversmui, tačiau į Vilnių ginti teisėtai išrinktos valdžios ir nepriklausomybės plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Perversmo bandymas baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Neilgai trukus pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d. pripažino Islandija. Plataus tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė po nepavykusios rugpjūčio pučo Maskvoje. Tų pačių metų rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.
1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendume priimta šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pirmuoju Prezidentu po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu, buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Tų pačių metų rugpjūčio 31 d. išvesti paskutiniai sovietinės kariuomenės daliniai. Nuo 2004 m. kovo 29 d. Lietuva priklauso NATO blokui, o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos politinė sistema.
Lietuva yra daugiapartinė parlamentinė respublika. Pagrindinis šalies įstatymas yra referendumo būdu 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija, galiojanti nuo 1992 m. lapkričio 6 d. Remiantis ja valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.
Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Jų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kaip ir būdinga demokratinei respublikai, valdžia šalyje renkama rinkimais. Lietuvoje jie būna 4 rūšių: Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų – merų ir Europos parlamento atstovų.[58]
Prezidentas
Prezidentas renkamas tautos 5 metų kadencijai ne daugiau du kartus. Viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra užsienio politikos formavimas. Taip pat prezidentas skiria Ministrus, Ministrą Pirmininką ir teisėjus, yra vyriausias karinių pajėgų vadas. Dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda buvo išrinktas 2019 m.
Seimas
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų parlamentas – Seimas. Jį sudaro 141 Seimo narys renkamas 4 metų kadencijai mišria rinkimų sistema (71 narys renkamas absoliučiosios daugumos būdu, o 70 – taikant proporcinį atstovavimą su galimybe reitinguoti partijų sąrašus). Rinkti Seimą teisę turi visi vyresni nei 18 m. piliečiai, būti renkami Seimo nariais – nuo 25 m.
Seimo partijos (pagal 2020 m. rinkimus)
Vyriausybė
Vykdomoji valdžia yra Vyriausybės rankose. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, vadovaujantys ministerijoms, kurių Lietuvoje yra 14.
Ministrų kabineto sudėtis :[59]
Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos: Sausumos pajėgos, Oro pajėgos, Jūrų pajėgos, Specialiųjų operacijų pajėgos ir atskirieji vienetai (atskirieji batalionai, valdybos, junginiai, tarnybos, departamentai ir kt.). Nuo 2004 m. Lietuva priklauso NATO. 2017 m. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė. Šis sprendimas demonstruoja NATO aljanso solidarumą, vienybę ir yra patikimo atgrasymo ir pasiruošimo kolektyvinei gynybai išraiška. Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautinėse operacijose. Šiuo metu Lietuvos karių yra vykdomose operacijose Malyje, Somalyje, Afganistane, Kosove. Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose yra pagrįstas Lietuvos pasirašytomis kolektyvinės gynybos ir saugumo sutartimis. Vykdydama šiuos įsipareigojimus Lietuva prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų stiprinti saugumą ir stabilumą euroatlantinėje erdvėje, tuo pačiu Lietuva įgyvendina savo užsienio politikos prioritetus.[60] 2017 m. Lietuva pateko į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių aštuntuką, lyginant su ekonomikos dydžiu, rodo Aljanso paskelbti duomenys. Šalis krašto apsaugai 2017 m. skyrė 1,77 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuva įsigijimams skiria kiek daugiau nei 31 proc. viso gynybos biudžeto ir pagal tai užima trečią vietą Aljanse. Lietuva ilgą laiką atsiliko nuo NATO sąjungininkų pagal išlaidas gynybai, bet pastaraisiais metais ėmė sparčiai didinti finansavimą. 2018 m. Lietuva gynybai numato skirti 2,06 proc. BVP ir pasiekti NATO reikalaujamą finansavimo standartą.[61]
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos administracinis suskirstymas.
Lietuvos teritorija suskirstyta į 60 savivaldybių. 1995–2010 m. buvo 10 apskričių, tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Savivaldybėse yra 546 seniūnijos, seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas (nuo 2009 m.).
Savivaldybės:
- Akmenės rajono savivaldybė
- Alytaus miesto savivaldybė
- Alytaus rajono savivaldybė
- Anykščių rajono savivaldybė
- Birštono savivaldybė
- Biržų rajono savivaldybė
- Druskininkų savivaldybė
- Elektrėnų savivaldybė
- Ignalinos rajono savivaldybė
- Jonavos rajono savivaldybė
- Joniškio rajono savivaldybė
- Jurbarko rajono savivaldybė
- Kaišiadorių rajono savivaldybė
- Kalvarijos savivaldybė
- Kauno miesto savivaldybė
- Kauno rajono savivaldybė
- Kazlų Rūdos savivaldybė
- Kėdainių rajono savivaldybė
- Kelmės rajono savivaldybė
- Klaipėdos miesto savivaldybė
- Klaipėdos rajono savivaldybė
- Kretingos rajono savivaldybė
- Kupiškio rajono savivaldybė
- Lazdijų rajono savivaldybė
- Marijampolės savivaldybė
- Mažeikių rajono savivaldybė
- Molėtų rajono savivaldybė
- Neringos savivaldybė
- Pagėgių savivaldybė
- Pakruojo rajono savivaldybė
- Palangos miesto savivaldybė
- Panevėžio miesto savivaldybė
- Panevėžio rajono savivaldybė
- Pasvalio rajono savivaldybė
- Plungės rajono savivaldybė
- Prienų rajono savivaldybė
- Radviliškio rajono savivaldybė
- Raseinių rajono savivaldybė
- Rietavo savivaldybė
- Rokiškio rajono savivaldybė
- Skuodo rajono savivaldybė
- Šakių rajono savivaldybė
- Šalčininkų rajono savivaldybė
- Šiaulių miesto savivaldybė
- Šiaulių rajono savivaldybė
- Šilalės rajono savivaldybė
- Šilutės rajono savivaldybė
- Širvintų rajono savivaldybė
- Švenčionių rajono savivaldybė
- Tauragės rajono savivaldybė
- Telšių rajono savivaldybė
- Trakų rajono savivaldybė
- Ukmergės rajono savivaldybė
- Utenos rajono savivaldybė
- Varėnos rajono savivaldybė
- Vilkaviškio rajono savivaldybė
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Vilniaus rajono savivaldybė
- Visagino savivaldybė
- Zarasų rajono savivaldybė
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos geografija.
Lietuva yra Vidurio Europos šalis (Jungtinės Tautos ją priskiria Šiaurės Europai). Nuo Lietuvos teritorijos geografinio centro ties Ruoščiais iki šiaurės ašigalio yra 3870 km, iki pusiaujo apie 6130 km, iki Grinvičo dienovidinio – 1488 kilometrai. 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių kaimo ir Bernotų piliakalnio, yra Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto nustatytas Europos geografinis centras (54° 54′ šiaurės platumos ir 25° 19′ rytų ilgumos). Labiausiai į rytus nutolusi Lietuvos vietovė yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje ties Rimaldiškių ir Vosiūnų kaimais (26° 51′ rytų ilgumos), į vakarus – ties Nida (20° 56′ rytų ilgumos), į šiaurę – Biržų rajono savivaldybės teritorijoje ties Aspariškių kaimu (56° 27′ šiaurės platumos), į pietus – Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje ties Musteikos kaimu (53° 54′ šiaurės platumos). Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra Danija, Didžioji Britanija (Anglijos šiaurinė dalis), ryčiau – Baltarusija ir Rusijos centrinės sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra Latvija, Estija, Suomija, piečiau – Rytų Lenkija, Ukrainos vakarinė dalis, Rumunija, Bulgarija, Graikija.[62]
Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus (41,5 tūkst. km²), Belgiją (30,5 tūkst. km²), Daniją (43,1 tūkst. km²), Šveicariją (41,2 tūkst. km²), Estiją (45,2 tūkst. km²), mažesnė – už Austriją (83,9 tūkst. km²), Čekiją (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi su Latvija (64,6 tūkst. km²) ir Airija (70,3 tūkst. km²).
Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min. 20 sek. anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra PL + 2 h (kaip Helsinkis, Ryga, Atėnai, Jeruzalė). Lietuvoje naudojama sezoninė laiko skaičiavimo kaita.[63]
Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo iš jūrinio į žemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje.
Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.
Klimatas
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos klimatas.
Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C) | ||||||||||||
Mėnesis |
Sau |
Vas |
Kov |
Bal |
Geg |
Bir |
Lie |
Rug |
Rug |
Spa |
Lap |
Gru |
Vidutinė šilčiausia |
-2 |
-2 |
+5 |
+14 |
+15 |
+16,4 |
+17,5 |
+15 |
+13 |
+10 |
+5 |
0 |
Vidutinė vėsiausia |
-5 |
-5 |
-2 |
0 |
+8 |
+10 |
+11 |
+10 |
+8 |
+2 |
0 |
-5 |
Lietuvos klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį. Žemyninis klimatas ryškesnis šalies rytuose. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, o žiemą apie -5 °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30 °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20 °C, o naktimis ir iki -30 °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenka rudeniui, žiemai ir pavasariui. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyrauja anticiklonai.
Temperatūrų rekordai
Lietuvos temperatūrų rekordai pagal mėnesius. Absoliutūs metų karščio ir šalčio rekordai paryškinti ir pabraukti.[65]
Lietuvos temperatūrų rekordai (°C) | ||||||||||||
Mėnesis |
Sau |
Vas |
Kov |
Bal |
Geg |
Bir[66] |
Lie |
Rug |
Rug |
Spa |
Lap |
Gru |
Karščio rekordai |
+12,6 |
+16,5 |
+21,8 |
+31,0 |
+34 |
+35,7 |
+37,5 |
+37,4 |
+35,1 |
+26 |
+18,5 |
+15,6 |
Šalčio rekordai |
-40,5 |
-42,9 |
-37,5 |
-23,0 |
-6,8 |
-2,8 |
+0,9 |
-2,9 |
-6,3 |
-19,5 |
-23 |
-34 |
Kraštovaizdis
Lietuvos kraštovaizdžio tipai:
- molingosios lygumos – 55,2 proc;
- kalvotos moreninės aukštumos – 21,2 proc;
- smėlingosios lygumos – 17,8 proc;
- upių slėniai – 3,6 proc;
- pajūrio lygumos – 2,2 proc.
Upės ir ežerai
Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų.[67] Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė – Nemunas, kurio ištakos yra Baltarusijoje. Nemuno baseinas apima apie 70 proc. šalies teritorijos. Ilgiausia tik Lietuvos teritorija tekanti upė yra Šventoji. Pagrindinis upių vandens šaltinis yra krituliai, po žiemos tirpstantis sniegas neretai sukelia upių potvynius. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.
Ilgiausios Lietuvos upės:
|
Didžiausi Lietuvos ežerai: |
Lietuvos reljefas
Reljefą sudaro: |
KalvosAukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai:
|
Miškai
- Pagrindinis straipsnis – Lietuvos miškai.
Didžiausi Lietuvos miškų masyvai:
|
Miškų plotų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis (procentais):
|