Odinė patranka
From Wikipedia, the free encyclopedia
Odinė patranka (angl. leather cannon; leather gun: šved. läderkanoner) – lengvos konstrukcijos patranka. Tokios patrankos imtos naudoti Šiaurės Europoje XVII a. 3-čią dešimtmetį. Buvo siekta sukurti pigius ir lengvus šaunamuosius ginklus, kurie užpildytų tarpą tarp rankinių muškietų ir sunkių stacionarių patrankų. Patrankos pavadintos pagal lakuotą odą, kuri sudarė viršutinį apsauginį patrankos sluoksnį.
Švedijai pirmąją odinę patranką sukonstravo vokietis pulkininkas Melchioras fon Vurmbrandtas. Patrankos pagrindas buvo plonasienis varinis vamzdis (sienelių storis – 1/8 kalibro). Vamzdis buvo sutvirtintas geležiniais žiedais ir apvyniotas virvėmis, sutvirtintomis klijais. Iš viršaus padengtas oda. Odinės patrankos vamzdis svėrė 74 kg. Patrankas gamino Julito patrankų gamykla Siodermanlande (Södermanland).
Pirmą kartą odines patrankas kautynėse panaudojo Švedijos karaliaus Gustavo II Adolfo kariuomenė 1626–1629 m. ATR-Švedijos kare, nors panaudojimas nebuvo sėkmingas.[1] Odines patrankas plačiai naudojo D. Britanijos pilietiniuose karuose, ypač Škotijoje.