Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus
From Wikipedia, the free encyclopedia
54°53′52.58″ š. pl. 23°54′14.47″ r. ilg.
| Kauno zoologijos muziejus | |
|---|---|
 | |
| Įkurta | 1919 m. liepos 15 d. |
| Tipas | Biudžetinė įstaiga[1] |
| Jurisdikcija | Aplinkos ministerija |
| Buveinė | Laisvės al. 106, 44253 Kaunas |
| Vadovas | Ramūnas Grigonis |
| Darbuotojų | 71 (2023-04)[2] |
| Svetainė | ZooMuziejus.lt |
|
| |
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus (T. Ivanausko zoologijos muziejus) – zoologijos muziejus Lietuvoje, Kaune, Laisvės al. 106.
Muziejus įkurtas 1919 m. liepos 15 d. gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva. Ekspozicijoje yra apie 14 tūkst. eksponatų, o moksliniuose fonduose – 200 tūkst. Ekspozicija per 3 aukštus užima 6 sales – 2500 m². Bendras muziejaus patalpų plotas – 6000 m², rinkinių saugyklos 430 m².[3] Muziejų per metus aplanko apie 40 tūkst. lankytojų.[4] Nuo 1994 m. muziejus pavaldus Aplinkos ministerijai.
Muziejuje veikia septyni skyriai: bestuburių (nuo pinčių iki vabzdžių), entomologijos (vabzdžių), ichtiologijos (žuvų), herpetologijos (varliagyvių, roplių), ornitologijos (paukščių), mamaliologijos (žinduolių), ekskursinis skyrius. Taip pat yra trys mokslinės laboratorijos – bioanalizės, biologinių preparatų dirbtuvės ir eksperimentinės taksidermijos. Muziejuje taip pat yra respublikinis paukščių žiedavimo centras. Ventės Rago ornitologinė stotis, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorija, Žuvinto ir Čepkelių muziejai yra zoologijos muziejaus filialai.[5][6] Muziejuje veikia biologinių preparatų dirbtuvės, kurių darbuotojai gali paruošti medžioklės ir žūklės trofėjus, pagaminti iškamšas, įrengti biologijos kabinetus.
Muziejaus aktų salėje nemokamai demonstruojami filmai apie gamtą.[7]
Ištakos
Muziejaus ekspozicijos pradžią sudarė Leonardo ir Tado Ivanauskų zoologiniai rinkiniai.[6] XIX a. antroje pusėje tėvas ir sūnus Lydos apskrityje netoli Vosyliškių miestelio Lebiodkos dvare buvo sukūrę savo dvaro namų muziejų, jų vadinamą „Paukščių kambariu“, nes daugumą eksponatų sudarė paukščiai. Tuo metu tarp dvarininkų buvo madinga kolekcionuoti augalus bei gyvūnus. Lebiodkos dvaro rinkinius sudarė sudarė paukščių ir žvėrių iškamšos bei kūneliai, augalų herbarai, entomologinės kolekcijos, konservuoti anatominiai gyvūnų preparatai, kurie buvo sukaupti 1861–1919 m. Rinkiniai buvo pildomi Lydos, Slonimo apskrityse bei parvežami iš įvairių komandiruočių, kuriose teko dalyvauti Leonardui Ivanauskui, kai mokėsi Sank Peterburge. Iki šiol muziejuje saugomi septyni memorialiniai Leonardo pagaminti eksponatai: Stepinė vištelė (1859 m.), žvirblinė pelėda, žvyrė, rudakaklis kragas, rudakaklis naras – visi 1861 m., mažasis einis (1885 m.) ir rudagalvė kryklė (1892 m.).[8]
Nuo XIX a. pabaigos Lebiodkos „Paukščių kambario“ kolekciją ėmė pildyti ir Tadas Ivanauskas, taksidermijos žinių apmokytas tėvo Leonardo. Iš pradžių jis rinko vabzdžius, o vėliau stipriai susidomėjęs paukščių medžiokle, kolekcionavo daugiausia juos. Paukščius medžiojo Gardino, Minsko, Vilniaus apylinkėse, kai grįždavo namo atostogų iš Varšuvos gimnazijos. Mokydamasis Peterburgo gimnazijoje (1901–1903 m.) ir universitete (1903–1905 m.) paukščius kolekcionavo Peterburgo apylinkėse, Suomijos įlankoje bei pakrantėje ir pačioje Suomijoje. Studijuodamas Prancūzijoje, Sorbonos universitete rinko duobagyvius, kirmėles, moliuskus, vėžiagyvius ir kitus gyvūnus Roskofo (netoli Bretanės), Banyulso (Viduržemio jūros pakraštyje netoli Ispanijos) biologinėse stotyse. Dalis šių eksponatų (jūros žvaigždė, jūrų lelijos ir kiti) yra išlikę ir net eksponuojami salėse ar saugomi rinkinių saugyklose.[8]
Gamtos tyrimų stotis (1919–1922)
Tado Ivanausko iniciatyva 1919 m. liepos 15 d. Kaune buvo įkurta pirmoji gamtos mokslų įstaiga – Gamtos tyrimo stotis (GTS) kartu su zoologijos muziejumi.[9] Ji rūpinosi gamtos tyrimais, Lietuvos faunos rinkimu, sisteminimu ir iškamšų gamyba. Nuo 1920 m. sotyje buvo skaitomos paskaitos studentams, atliekami laboratoriniai darbai. GTS buvo savarankiška įstaiga, įsikūrusi Kaune, senamiestyje, Vilniaus g. 2, buvusio Steigiamojo seimo kiemelyje.[10] Dvejus metus ji buvo pavaldi Žemės ūkio ministerijai, o nuo 1922 m. vasario 16 d. – Švietimo ministerijai. GTS patalpas sudarė 7 kambariai, iš kurių 2 buvo skirti pačiam muziejui. Pirmieji ir kurį laiką vieninteliai stoties darbuotojai buvo vedėjas Tadas Ivanauskas ir laborantas Feliksas Jomantas. Laboratorijai trūko elementarių preparavimo įrankių, medžiagų iškamšų gaminimui, vandens tekdavo neštis iš Nemuno. Negalėdamas centras pats vykdyti savo užsibrėžtų tikslų kreipėsi į besimokančią jaunuomenę, miškininkus, medžiotojus prašydamas paramos. Intensyvesnis medžiagos rinkimas prasidėjo 1920 m., kai susibūrė gamtos mylėtojų, pagalbininkų būrelis. Vienas ištikimiausių rėmėjų buvo Panevėžio mokytojas gamtininkas Jurgis Elisonas, atsiuntęs muziejui nemažai gyvūnų rinkinių. Per trumpą laiką muziejaus rinkinys pasipildė 300 gyvūnų egzempliorių. 1920 m. sausio 27 d. buvo įkurti Aukštieji kursai turėję septynis skyrius, vienas iš jų – Gamtos skyrius – prisiglaudė GTS patalpose. Stotis tapo studijuojančių gamtininkų susibūrimo centru.[10] Per kelerius metus muziejaus rinkiniai plėtėsi, gausiausia buvo vabzdžių kolekcija – 53 tūkst. egzempliorių, kurios žymią dalį sudarė natūralisto Konstantino Ario Turkestane 1914–1918 m. rinkta daugiau kaip 20 tūkst. vabalų kolekcija.[9] GTS veikla nebuvo vien muziejininkystė, jame buvo mokoma ir vykdomi moksliniai darbai.
Dviejuose GTS kambariuose skirtuose muziejui pradžioje ekspozicijos pagrindą sudarė paukščių ir žinduolių eksponatai. Vėliau ji buvo papildyta naujai paruoštais žuvų, roplių ir buvusio Lebiodkos dvaro „Paukščių kambario“ eksponatais. Daugelis tuometinių eksponatų iki mūsų dienų neišliko. Muziejaus rinkiniai buvo pildomi ir mainų su kitų šalių gamtininkais dėka. Keistasi gyvūnų sąrašais, preparuotais kūneliais. Greitai muziejus nebegalėjo sutalpinti visų eksponatų dviejuose kambariuose.
Tuo metu GTS buvo vienintelė Lietuvoje gamtos mokslo ir pažinimo įstaiga. Ji turėjo įtakos Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto atsiradimui.
Lietuvos universiteto gamtos muziejus (1922–1940)
1922 m. vasario 16 d. Kaune įkūrus universitetą, stotis – muziejus buvo perduotas Matematikos-gamtos fakulteto zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedrai ir tapo mokslinio tyrimo ir visuomenės švietimo įstaiga. Katedra ir muziejus sudarė nedalomą struktūrą, tie patys darbuotojai dirbo pedagoginį – mokslinį ir muziejinį darbą. Tais pačiais metais T. Ivanauskas oficialiai muziejui padovanojo savo ir tėvo rinkinius iš Lebiodkos dvaro. 1928 m. muziejus perkeltas į erdvesnes patalpas Donelaičio g. 20. 1922–1939 m. muziejus buvo visų faunos tyrimų centras. Šiuo laikotarpiu įkurtos pirmosios originalios muziejaus biologinės grupės. Užmegzti ryšiai su Europos šalių aukštosiomis mokyklomis, tyrimų stotimis, muziejais ir sodais, keičiamasi eksponatais. 1929 m. už muziejaus įkūrimą T. Ivanauskas apdovanotas LDK Gedimino ordinu.
1922–1924 m. Zoologijos kabinete dirbo geologas Borisas Lašinas – tuomet jis buvo vienintelis „dailininkas“ ruošęs etiketes muziejaus eksponatams ir piešinius studentų paskaitoms.[11] Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje nuo 1922 m. laborantu, o nuo 1933 m. vyresniuoju asistentu dirbo Leonas Čereška. Jis aktyviai dalyvavo pildant muziejaus eksponatus, ruošiant juos ekspozicijai. Labiausiai prisidėjo pildant bestuburių skyriaus rinkinius. Svarų indėlį įnešė ir profesorius Steponas Jankauskas, katedroje dirbęs nuo 1923 iki 1940 m. – pradžioje laborantu, o vėliau taksidermistu – laborantu. Pirmasis muziejaus profesionalus entomologas Alfonsas Palionis parengė muziejui 582 egzempliorių drugių kolekciją, dabar eksponuojamą muziejaus istorinėje dalyje.[6] Muziejuje dirbo nuo 1925 m. iki karo pradžios. 1927–1938 m. katedroje dirbo Antanas Vaitkevičius, kuris ir vėliau, jau dirbdamas LMA Zoologijos ir parazitologijos institute palaikė su muziejumi glaudžius ryšius. 1935 m. muziejuje pradėjo dirbti jaunas, gabus zoologas Petras Pedišius. Talentingas taksidermistas kartu su F.Jomantu ir S.Jankausku kūrė paukščių biologines grupes. 1938 m. pradėjo dirbti Jonas Šeštokas, kuris koordinavo paukščių žiedavimą atliekant migracijos tyrimus Žuvinto rezervate ir Ventės Rago ornitologinėje stotyje kartu su ilgamečiais šio darbo entuziastais Teofiliu Zubavičiumi ir Miku Posingiu.
Iki 1927 m. katedros ir muziejaus darbuotojai sukaupė daug faunistinės medžiagos. Muziejuje buvo 1253 paukščių iškamšos ir kailiukai, 121 skeletas ir jų dalys, 40 žinduolių iškamšų, apie 100 tūkst. vabzdžių ir dar daug nesutvarkytos, nesusistemintos Lietuvos faunos medžiagos.[11] Po septynerių nuo Lietuvos universiteto įsikūrimo muziejus gavo naujas patalpas didžiuosiuose universiteto (buvusiuose valstybės spaudos) rūmuose K.Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe (dabar KTU Administravimo fakultetas, K.Donelaičio g. 20). Muziejui buvo skirta antrame aukšte didelė (306 m²) salė. Ta proga buvo sudaryta nauja ekspozicija, kurios didžiąją dalį sudarė Lietuvos fauna. Tuo metu buvo pradėtos gaminti paukščių biologinės grupės, vaizduojančios juos natūralioje gamtinėje aplinkoje, kartu su lizdais, kiaušiniais, jaunikliais. Tuo metu tai buvo moderniausia ekspozicijos dalis. Pirmosios – tetervinų, kilniojo erelio, žuvėdrų su kirlikais biologinės grupės buvo sukurtos 1922–1927 m., slankų, jerubių, pempių ir laukių – 1927–1932 m. Muziejus nuolat augo, vyko mainai su kitų šalių muziejais, suteikę galimybę įsigyti ir naujų egzotinių faunos pavyzdžių, labai dominusių Lietuvos visuomenę. Po ekspedicijos į Braziliją 1932 m. buvo įsteigtas naujas atskiras egzotiškos faunos ekspozicijos skyrius, kuris muziejuje išliko iki 1948 m. 1932–1936 m. buvo sukurtos naujos varninių, gaidukų, o 1936–1939 m. rudagalvių kirų, strazdo giesmininko biologinės grupės. Klasikinio stiliaus sistematinis akademinio profilio Zoologijos muziejus, dažnai vadintas universiteto Gamtos muziejumi, gyvavo iki 1940 m. Ekspozicijos įvairumu, eksponatų gausumu (4100 egz.)[9] buvo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, tarp Baltijos šalių pralenkė net Rygos gamtos muziejų. Jį aplankė pusė milijono žmonių.[12]
Raida 1940–1960 m.
1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, Matematikos-gamtos fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. Muziejus liko Kaune tose pačiose patalpose, globojamas T. Ivanausko ir prižiūrėtojo Antano Šiugždinio. Į Vilnių dirbti išvažiavo T. Ivanauskas, A. Palionis ir S. Jankauskas. Antrojo pasaulinio karo metu (1943 m. kovo 10 d.) muziejus buvo uždarytas ir paverstas karo ligonine. Po ilgų derybų su vokiečiais prof. T. Ivanausko nurodymu visos ekspozicijos spintos su eksponatais buvo sustumtos viena prie kitos eilėmis į salės galą prie galutinės sienos taip, kad nebūtų galima jų atidaryti ir pastatyta laikina lubų nesiekianti siena.[13] Karo metu dingo kai kurios paukščių iškamšos, sunaikintos paukščių lizdų ir kiaušinių kolekcijos, buvo apgadintos ekspozicinės spintos. Muziejui žalos pridarė ir nenaikinamos žiurkės, kandys. Nepaisant to, didžioji dalis eksponatų liko išsaugota.
1945 m. balandžio 14 d. Vilniuje įkurtas Biologijos institutas, priklausantis Lietuvos mokslų akademijai, kuriam 1945–1950 m. vadovavo T. Ivanauskas. Profesoriaus iniciatyva ir rūpesčiu muziejus tų pačių metų rugsėjo 15 d. buvo perduotas instituto žinion. Muziejaus direktoriumi laikinai buvo paskirtas F. Jomantas. 1946 m. lapkričio 2 d., dalyvaujant aukštiems miesto svečiams, visuomenės ir spaudos atstovams, muziejus buvo atidarytas lankytojams.[14] 1946 m. pradėjo burtis naujas muziejaus bendradarbių kolektyvas. F.Jomantui išvykus dirbti į Vilniaus universiteto Zoologijos katedrą, 1947 m. birželio 1 d. direktoriaus pareigos buvo patikėtos Ipolitui Gasiūnui, kuris po kelių mėnesių jų atsisakė. 1947 m. gale direktore paskirta Justina Kauneckienė iki tol buvusi KMI Bendrosios biologijos katedros laborante. Tais pačiais metais muziejuje pradėjo dibrti Leonas Jezerskas (nuo 1975 m. Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas), kuris taksidermijos pagrindų buvo išsiųstas mokytis į Maskvą pas profesorių Kocą.
1948 m. muziejus perkeltas į naujas patalpas Laisvės al. 106. Tarpukaryje šioje vietoje stovėjo modernus Centralinio žydų banko statinys, nuniokotas per karą.[15] Po atstatymo darbų atidarytas 1949 m. Ekspozicijoje buvo 4500 eksponatų, 11 paukščių biogrupių, skeletų rinkinys, lyginamosios anatomijos pavyzdžiai.[6] 1947–1962 m. profesorius T. Ivanauskas organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Astrachanės rezervatą, Turkmėniją, Kolos pusiasalį, Obės žemupį iš kurių į muziejų buvo parvežama naujų eksponatų.
1951 m. lapkričio 23 d. LMA Biologijos instituto direktoriaus Mečislovo Valiaus įsakymu iš muziejaus vadovo pareigų atleista J. Kauneckienė, o prof. T. Ivanauskas – iš mokslinio vadovo pareigų, tačiau ryšių su muziejumi jis nenutraukė ir toliau rinko bei vežė į muziejų naujus savo rinkinius. Nuo A. Palionio Lietuvos drugių kolekcijos etikečių buvo nukirpta jo pavardė, nes kolekcininkas karo metu buvo atsidūręs Vakaruose.[13] Nauju muziejaus direktoriumi paskirtas Vytautas Skuodis. Šeštame dešimtmetyje susiformavo nauji muziejaus padaliniai ir nuolatinis darbuotojų kolektyvas, kuris beveik nepakitęs išliko iki muziejaus rekonstrukcijos. 1954 m. muziejus atnaujino paukščių žiedavimą ir migracijos stebėjimus Ventės Rago ornitologinėje stotyje ir Žuvinto rezervate.
Iki 1955 m. Kaune buvo du gamtos muziejai: Zoologijos ir buvęs Jėzuitų gimnazijos muziejus, nuo 1948 m. pavadintas Gamtos muziejumi (adresu Rotušės a. 9). Pastarasis buvo įkurtas 1924 m. ir iki 1940 m. buvo pusiau uždaras, nors ir priimdavo norinčius apsilankyti. Muziejaus eksponatai buvo pirkti iš Vokietijos ir Danijos muziejų, ekspozicija įrengta pedagogų ir mokinių rankomis. Beveik visi eksponatai buvo be etikečių, tad moksliniu požiūriu jie buvo nevertingi. 1940 m. gimnazija ir muziejus buvo uždaryti. Pokario metais muziejus priklausė 9-os vidurinės mokyklos gamtos kabinetui, o nuo 1948 m. – Kauno miesto kultūros skyriui. 1949 m. muziejus tose pačiose patalpose Rotušės aikštėje buvo atidarytas lankymui iki 1955 m. lapkričio 18 dienos. Šią dieną Ministrų Tarybos nutarimu Gamtos muziejus likviduotas ir perduotas LMA Biologijos instituto Zoologijos muziejui. Dėl vietos stokos perimti eksponatai buvo saugomi rinkinių saugyklose, o eksponuojami tik vienas kitas įdomesnis. 1957–1958 m., muziejaus kiemo dešinėje pusėje esančiame priestate buvo įrengta trečioji ekspozicijos salė.
Plėtra ir rekonstrukcija (1960–1980 m.)
1963 m. liepos 19 d. muziejus perduotas Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. 1967–1974 m. muziejus organizavo ekspedicijas į Tadžikiją, Azerbaidžaną, Komandoro salas, Turkmėniją, Barenco jūrą. 1965 m. muziejaus vadovybė kreipėsi į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) projektavimo-konstravimo biurą prašydama parengti rekonstrukcijos projektą. 1969 m. projektas buvo parengtas ir kitais metais turėjo prasidėti statybos. Tačiau per 5 metus šalia muziejaus buvo pastatytas gyvenamasis namas, pasikeitė architektūrinė Laisvės prospekto aplinka, parengtas projektas nebetiko. 1970 m. gruodžio 16 d. zoologijos muziejui suteiktas Tado Ivanausko vardas. 1972 m. pertvarkytos pirmoji ir antroji ekspozicijų salės. Muziejaus ekspozicijos plotas tuo metu buvo 557 m², kur buvo eksponuojama virš 5000 eksponatų. Ekspozicija buvo stipriai perkrauta, iš viso muziejuje buvo virš 70 tūkst. egzempliorių eksponatų, iš kurių vabzdžių – 61 244 egzemplioriai.[16] Muziejų tuo metu per metus aplankydavo daugiau kaip 75 tūkst. lankytojų, apie 200 ekskursijų.
1971 m. išskirtas ekskursijų vadovo etatas. Kitais metais muziejuje jau dirbo 29 etatiniai darbuotojai. 1973–1976 m. ekspoziciją papildė E. Liutikienės dovanota Naujosios Zelandijos moliuskų kriauklių kolekcija.[6] 1974 m. prieš pat muziejaus rekonstrukciją muziejų paliko V. Skuodis, muziejuje dirbęs 23 metus. Pasitraukė ir kiti keli ilgamečiai darbuotojai (J. Gaižauskienė, V. Mackevičius, L. Jezerskas).
1974 m. birželio 16 d. muziejui vadovauti paskirtas Jurgis Dzidolikas, kuris po dešimt mėnesių, 1975 m. balandžio 25 d., staiga mirė. Balandžio 29 d. vadovu paskirtas Vytautas Čeponis, kuriam vadovaujant prasidėjo muziejaus rekonstrukcija. 1975 m. birželio mėn. muziejus buvo uždarytas lankytojams. 1978 m. nuspręsta atidaryti laikiną gerokai mažesnę ekspoziciją ir ją atidaryti lankytojams, tačiau dėl užtrukusių statybų tai padaryta tik 1980 m. balandį. Ši ekspozicija veikė tik 3 mėnesius, ją aplankė 28 tūkst. žmonių.[16]
1978 m. kovo 7 d. iš muziejaus išėjo V. Čeponis, nauju vadovu paskirtas Kostas Kubilius juo buvo 3 metus. Aštuntame dešimtmetyje pasikeitė ir dalis kitų darbuotojų. 1979 m. gegužės 29 d. Vilniuje įvyko VGAK kolegijos posėdis, kuriame buvo pristatytas Zoologijos muziejaus ekspozicijos projektas. Ekspoziciją numatyta išdėstyti šešiose salėse.
Po rekonstrukcijos (1981–1990)
Vėl atidarytas 1981 m. liepos 27 d. Nauja ekspozicija užima 2505 m², išdėstyta per tris aukštus 6 salėse, 96 stenduose pagal mokslinę sistematiką nuo primityviausių iki sudėtingiausių organizmų. Eksponuojama 13 tūkst. vienetų, 13 dioramų, 46 biogrupės. Įrengta nauja medžioklės trofėjų salė. Salės radiofikuotos, vedamos ekskursijos.[6] Pirma salė buvo paskirta trofėjų ir gamtos apsaugos keičiamų parodų ekspozicijai. Atidarant muziejų joje buvo įrengta laikina ekspozicija gamtos apsaugos tematika. Antroje salėje įrengta istorinė muziejaus apžvalga ir bestuburių (be vabzdžių) ekspozicija. Trečioji salė buvo skirta vabzdžiams. Ekspozicijos projektas buvo apsvarstytas Lietuvos entomologų draugijos valdybos posėdyje dar 1978 m. Salėje buvo eksponuojama per 10 tūkst. egzempliorių vabzdžių iš viso pasaulio. Šalia šios salės 1986 m. įrengta pastovi sistematinė faunistinės filatelijos ekspozicija „Pasaulio gyvūnai“. Joje eksponuojami 1413 pašto ženklai, 11 blokų, 8 vokai, 3 atvirukai vaizduojantys 1362 gyvūnų rūšis. Šią kolekciją muziejui padovanojo mokytojas Jonas Gelaževičius. Ketvirtojoje salėje buvo eksponuojamos žuvys, varliagyviai ir ropliai. Ekspozicijoje buvo 30 varliagyvių, 90 žuvų ir 130 roplių. Penktojoje salėje buvo eksponuojami paukščiai. Vitrinose sistematine tvarka buvo išdėstyta apie 900 paukščių iškamšų. Salėje įrengtos 8 naujos paukščių biogrupės, 3 dioramos. Šeštoji salė buvo skirta žinduoliams. Vitrinose buvo eksponuojama apie 200 rūšių.
Po rekonstrukcijos įvyko pasikeitimų administracijoje ir darbuotojų kolektyve. 1981 m. liepos 29 d. muziejaus direktore paskirta Nijolė Gulbinienė, prieš tai ėjusi direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams pareigas. Pagausėjo darbuotojų. 1982 m. minint T. Ivanausko 100-ąsias gimimo metines, įkurtas jo vardo memorialinis kambarys. 1982–2000 m. muziejus suorganizavo 16 ekspedicijų. Ekspozicija papildyta eksponatais iš Kauno, Rygos, Talino, Maskvos zoologijos sodų, Klaipėdos jūrų muziejaus, Kėdainių gamtininkų stoties.[6]
1987 m. Bestuburių skyrius reorganizuotas ir įkurtas Entomologijos skyrius. 1989 m. muziejus pereina Aplinkos apsaugos departamento žinion.
Muziejus nepriklausomoje Lietuvoje (nuo 1990 m.)
Aplinkos apsaugos departamentą pertvarkius 1994 m., muziejus tapo pavaldus Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai. 1995 m. Žuvų-roplių skyrius reorganizuotas į Žuvų ir Varliagyvių-roplių skyrius. Muziejuje taip susiformavo: Bestuburių, Vabzdžių, Žuvų, Varliagyvių-roplių, Paukščių ir Žinduolių skyriai, Eksperimentinė taksidermijos laboratorija, Biologinių preparatų dirbtuvės, Bioanalizės laboratorija ir zoologijos muziejaus filialai – Ventės Rago ornitologinė stotis su muziejumi, Juodkrantės aplinkos tyrimo laboratorija, Žuvinto ir Čepkelių rezervatų muziejai.
1996 m. muziejuje buvo surengta iš Danijos atgabenta judančių gyvūnų maketų paroda „Dinozaurai sugrįžo“, kuri susilaukė didelio lankytojų susidomėjimo.
2003 m. sudarytas muziejaus archyvas siekiant išsaugoti vertingą medžiagą apie muziejų. Archyve sukaupta 1897–2002 m. mokslinė medžiaga, inventorinės knygos, publikacijos, rankraščiai, mašinraščiai ir kiti dokumentai lietuvių ir lotynų, rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Jame saugomi 5253 įvairių dokumentų lapai, 1670 atvirukai ir atvirlaiškiai, 1081 nuotrauka.[17].
Muziejaus 90-ties metų jubiliejui 2009 m. atnaujinta ekspozicija, įrengta konfiskatų vitrina, osteologinė-paleontologinė salė, kurioje eksponuojami Lietuvoje rastų iškastinių gyvūnų – mamutų, gauruotojo raganosio, taurų fragmentai.[18]
2011 m. muziejui iš valstybės investicijos programos skirta lėšų vidiniame kieme statyti naują trijų aukštų saugyklų pastatą.[19] Į naująją saugyklą perkraustyti trys muziejaus skyriai. Į ją perkelti visi žuvų-roplių skyriaus eksponatai (6 tūkst.), du trečdaliai vabzdžių skyriaus (apie 100 tūkst.) ir trečdalis paukščių skyriaus (apie 2,6 tūkst.) eksponatų. Fondų saugojimo erdvės padidėjo 200 m² ir dabar užima 422 m². Naujoji eksponatų saugykla atitinka visus tokio pobūdžio statiniams keliamus reikalavimus. Saugykloje taip pat saugomi laukinių gyvūnų audiniai.[20]
2012 m. klasikinė muziejaus ekspozicija papildyta interaktyviais informaciniais terminalais – joje filmuota ir animuota medžiaga apie biogrupių atstovus.[21]
2013 m. lapkričio 19 d. muziejuje atidaryta kriauklių ekspozicija. Ji suformuota iš muziejui padovanotos jūrininko Vykinto Matuzevičias 10 tūkst. eksponatų kolekcijos. Ekspozicijoje demonstruojama apie 300 pavyzdžių, kurie priklauso 200 rūšių. V. Matuzevičius kolekciją rinko 45 metus.[22]
2015 m. sausio mėnesį muziejaus kolekciją papildė dvi drugių kolekcijos. Jas dovanojo entomologai mėgėjai Vitalijus Bačianskas ir Vytautas Inokaitis. Abi kolekcijas sudaro daugiau kaip 15 tūkst. drugių. V. Bačiansko kolekcija rinkta 1995–2014 metais, joje apie 750 rūšių ir apie 6,5 tūkst. drugių. V. Inokaičio kolekcijoje 663 rūšių ir daugiau kaip 8,5 tūkst. drugių rinktų 2002–2014 metais. Abi kolekcijos rinktos Lietuvoje.[23]
| Laikotarpis | Institucija |
|---|---|
| 1919–1922 | Gamtos tyrimo stotis |
| 1922–1930 | Lietuvos universitetas |
| 1930–1945 | Vytauto Didžiojo universitetas |
| 1945.09.15–1959.07.01 | LMA Biologijos institutas |
| 1959.07.01–1963.07.19 | LMA Zoologijos ir parazitologijos institutas |
| 1963 07 19 – 1989 | Valstybinis gamtos apsaugos komitetas |
| 1989–1994 | Aplinkos apsaugos departamentas |
| 1994–1998 | Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija |
| nuo 1998 | Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija[24] |
| Vadovas | Vadovavimo metai |
|---|---|
| Tadas Ivanauskas | 1919.07.15–1945.09.15 |
| Feliksas Jomantas | 1945–1946 |
| Ipolitas Gasiūnas | 1947.06.01–1947.09.15 |
| Justina Kauneckienė | 1947.10.20–1951.11.23 |
| Vytautas Skuodis | 1951.11.23–1974.04.20 |
| Jurgis Dzidolikas | 1974.06.15–1975.04.25 |
| Kostas Kubilius | 1978.03.07–1981.04.01 |
| Nijolė Gulbinienė | 1981.07.29-2016.07.09[24] |
| Ramūnas Grigonis | nuo 2016.07.10[25] |
Muziejuje eksponuojama apie 14 tūkst. eksponatų ir apie 200 tūkst. saugoma moksliniuose fonduose. Muziejuje yra 7 skyriai (bestuburių, vabzdžių, ornitologinis, žuvų ir roplių, žinduolių, eksponatų gamybos ir restauravimo ir ekskursinis), biologinės analizės laboratorija ir Lietuvos paukščių žiedavimo centras.
Bestuburių
Kaip atskiras padalinys įkurtas 1953 m., tačiau jo ištakos siejamos su Gamtos tyrimų stoties įsteigimo 1919 m. Tuo laikotarpių bestuburių kolekcijos branduolį sudarė vabzdžių rinkiniai, kuriuos stočiai dovanojo entomologai K. Aris ir J. Vaitkevičius. Šiuose rinkiniuose buvo apie 53 tūkst. vabzdžių. 1925 m. muziejuje pradėjo dirbti pirmas profesionalus entomologas Alfonsas Palionis ir čia dirbo iki 1940 m. Jis muziejui paruošė drugių kolekciją, kurioje buvo 582 rūšys ir 2773 egzemplioriai. Šis rinkinys eksponuojamas ir šiandien. Didelių nuostolių bestuburių kolekcija patyrė Antro pasaulinio karo metais, kai dalis neprižiūrimų rinkinių buvo sunaikinta kenkėjų. Entomologiniai tyrimai muziejuje buvo atnaujinti tik 1953 m. Tais metais įkūrus atskirą padalinį jam vadovauti ėmė Elena Gaidienė ir vadovavo iki 2003 m. Skyriaus vedėja – Alvyra Patapavičienė.
Muziejuje eksponuojami šių tipų gyvūnai: pintys, duobagyviai, kirmėlės (plokščiosios, apvaliosios, žieduotosios), moliuskai, nariuotakojai ir dygiaodžiai. Daugiausia eksponuojama moliuskų (tarp jų apie 600 kriauklių rūšių) ir nariuotakojų. Bestuburių skyriuje saugoma 37 786 vnt. gyvūnų; pagrindiniam rinkinyje – 37 710 vnt., pagalbiniame rinkinyje – 76 vnt. Rinkiniuose gyvūnai saugomi įvairia forma: šlapi preparatai, mumifikuoti, skeletai, kriauklės. Muziejaus bestuburių ekspozicija išdėstyta sistematine, evoliucijos procesą atspindinčia tvarka, pradedant žemesniaisiais daugialąsčiais ir baigiant sudėtingos sandaros bestuburiais – nariuotakojais ir dygiaodžiais.[26]
Vabzdžių
Bestuburių skyriaus saugyklose sukaupta per 190 tūkstančių vabzdžių priklausančių daugiau kaip 14 tūkst. rūšių. Didžioji jų dalis surinkta Lietuvoje, tačiau gana ženklią rinkinio dalį sudaro įvairių ekspedicijų medžiaga. Paminėtinos šios garsios ekspedicijos: 1931 m. ekspedicija į Braziliją, 1985 m. – Turkmėniją, 1986 m. – Buriatiją, 1987 m. – Azerbaidžaną.[27] Per paskutinius 30 metų skyriaus darbuotojai atrado ir paskelbė 112 naujų Lietuvos] faunai vabzdžių rūšių.[28] Skyriaus vedėjas – Romas Ferenca.
Muziejaus saugyklose ir ekspozicijoje yra per 130 tūkst. vabzdžių, priklausančių daugiau kaip 14 tūkst. rūšių. Bestuburių salėje eksponuojama daugiau kaip 10 tūkst. vabzdžių. Vabzdžiai eksponuojami dvejomis dalimis – sistematine ir zoogeografine. Pirmojoje eksponuojami 18 būrių atstovai, antrojoje – supažindinama su vabzdžių pasaulio įvairove.
Žuvų ir roplių
Muziejuje yra 2126 žuvų egzemplioriai. Rečiausi ir vertingiausi eksponuojami ekspozicijos salėje – sistematine tvarka išdėstyta 228 žuvų egzemplioriai. Seniausi egzemplioriai rinkti profesoriaus T. Ivanausko – 2,8 m kardžuvė, jūros šuniukas ir kiti. Žuvų rinkinių saugykloje saugoma 1897 žuvų egzemplioriai.[29]
Skyriuje saugoma 2799 vienetai varliagyvių ir roplių. Didžioji dalis gyvūnų saugoma šlapių preparatų forma. Ekspozicijos salėje eksponuojama 237 vienetai gyvūnų, priklausančių 187 rūšims. Ekspoziciją paįvairina biogrupės ir dioramos. 1981–1982 m. sukurta „Pilkųjų varanų“ biogrupė ir jūrinio vėžlio Logerchedas diorama.[30]
Skyriaus vedėja – Natalija Avyžienė.
Ornitologijos
Ornitologijos skyriaus saugyklose sukaupta daugiau nei 11 000 egzempliorių: virš 6500 paukščių kūnelių ir odų, apie 1800 iškamšų, 1600 skeletų, 1000 kiaušinių dėčių, 600 šlapių preparatų, 150 lizdų.[31] Apie 10 % rinkinio yra eksponuojama muziejaus ekspozicijoje, įrengtos 36 biogrupės.[32] Muziejaus paukščių kolekcija pagal dydį patenka į Europos kolekcijų šimtuką – muziejus yra 69 vietoje iš 130 muziejų, kurių kolekcijos laikomos didžiausiomis ir vertingiausiomis Europoje.[33] 2007 m. parengta paukščių kiaušinių ekspozicija, kurioje yra 680 kiaušinių priklausančių 196 rūšims. Viso muziejaus oologiniame rinkinyje yra 1000 paukščių dėtys, kuriose per 3500 kiaušinių.[34] Skyriaus vedėjas – Saulius Rumbutis.
Žinduolių
Kaip atskiras padalinys įkurtas 1977 m. Bendras eksponuojamų ir saugomų saugyklose žinduolių skaičius – 7000 vienetai. Rinkinį sudaro: 474 iškamšos; 900 kailių ir kūnelių; 306 kailių su kaukolėmis; 608 spiritiniai preparatai; 1553 kaukolės; 13 galvų iškamšų; 162 ragai su dalimi kaukolės; 15 kaukolių su ragais; 468 apatiniai žandikauliai; 23 skeletai; 43 iltys ir kt. Ekspozicinėje salėje demonstruojamos 354 iškamšos, 28 kaukolės ir 18 skeletų. Atskiroje medžioklės trofėjų salėje eksponuojami medžioklės laimikiai: iškamšos, ragai, iltys, kailiai.[35]
Eksponatų gamybos ir restauravimo
Skyriuje ruošiamos paukščių ir žinduolių iškamšos, kaupiami jų biometriniai duomenys, renkama kaukolių, skeletų, kailiukų medžiaga, restauruojami eksponatai, konservuojama iš ekspedicijų parvežta medžiaga. Muziejaus rekonstrukcijos metu 1979–1980 m. iškamšas imta gaminti nauju skulptūriniu metodu. Pirmieji muziejaus taksidermistai buvo F. Jomantas, S. Jankauskas. Nuo 1947 iki 1975 m. dirbo L. Jezerskas, kuris taksidermijos mokėsi Maskvoje. Vėliau dirbo ne vienas specialistas, sukūręs dabar muziejuje eksponuojamas iškamšas. Šiuo metu skyriui vadovauja Vilius Bručas.
Biologinės analizės laboratorija
Tai vienas naujausių muziejaus padalinių, įkurtas 1986 m. direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams R. Grigonio iniciatyva. Laboratorijos paskirtis – detali biologinė į muziejų patenkančių visų stuburinių gyvūnų analizė, morfologinių ir kitų duomenų, naudojamų teoriniams apibendrinimams, kaupimas. Laboratorijoje gaminami įvairių sistematinių grupių gyvūnų šlapieji ir parafinizuoti preparatai, daromos paukščių odelės ir kūneliai, kaupiamos oologinės (paukščių kiaušinių) ir osteologinės (paukščių skeletų) kolekcijos.[36] Labarotorijai vadovauja Giedrė Pakeltytė.
Lietuvos paukščių žiedavimo centras
Nuo pat paukščių žiedavimo Lietuvoje pradžios jį koordinuoja Zoologijos muziejus, nepriklausomai nuo to, kokiai institucijai jis buvo pavaldus. Muziejaus mokslinės tarybos sprendimu 1978 m. birželio 30 d. oficialiai įsteigtas Respublikinis paukščių žiedavimo centras. 1981 m. jis pervadintas į Lietuvos žiedavimo centrą, o dabar vadinamas Lietuvos paukščių žiedavimo centru[37] ir jis organizuoja bei koordinuoja paukščių žiedavimą šalyje, kaupia, sistemina ir apibendrina duomenis, palaiko ryšius su kitų valstybių žiedavimo centrais, stotimis, laboratorijomis bei tarptautinėmis organizacijomis. Lietuvos paukščių žiedavimo centras yra tikrasis EURING’o (Europos sąjunga paukščiams žieduoti) narys. Centrui nuo 1978 m. vadovauja Ričardas Patapavičius.
Kiti skyriai
Be gyvūnų grupių skyrių muziejuje yra ekskursinis ir dailės skyriai. 1971 m. įkurto ekskursijų skyriaus darbuotojai rengia apžvalgines ekskursijas po muziejų, ruošia gamtinius projektus su ugdymo įstaigomis, rengia parodas ir konkursus, ruošia paskaitas jaunimui ir jis praveda nemokamai.
Muziejuje įrengta ir medžioklės trofėjų salė, kur eksponuojama daugiau kaip 250 trofėjų, tiek iš Lietuvos, tiek ir iš viso pasaulio. Ekspoziciją sudaro – 150 ragų, 25 iškamšos, 31 kaukolė, 4 kailiai ir 37 iltys. Visi trofėjai įvertinti pagal Tarptautinės medžioklės ir gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) patvirtintas trofėjų vertinimo formules. „Grand Prix“ įvertintas vienas eksponatas, aukso medaliu – 26, sidabro – 25, bronzos – 38 eksponatai. Didžioji trofėjų dalis – Lietuvos medžiotojų laimikiai.
Muziejus turi keturis filialus Lietuvoje.
Ventės rago ornitologinė stotis
Įkurta 1929 m. profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva. Per Ventės ragą kartais praskrenda iki 300 tūkst. paukščių per parą. Absoliutus rekordas buvo 2002 m. rugsėjo 23 d. kai buvo sužieduoti 6519 sparnuočiai.[38] Stotyje per metus apžieduojama apie 60-80 tūkst. paukščių. Stotyje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais, dažniausiai sutinkamais gyvūnais.
Pirmasis paukščius Ventės Rage ėmė žieduoti Mikas Posingis, dirbęs čia esančio švyturio prižiūrėtoju 1924–1944 m. Jis pasiūlė prof. T. Ivanauskui čia įkurti žiedavimo stotį, kas profesoriaus pastangomis ir buvo padaryta 1929 m. Pradžioje paukščiai buvo gaudomi užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. 1959 m. pastatytos specialios gaudyklės. Nuo 1962 m. stoties darbuotojai Kuršių nerijoje pastatė gaudyklę ir ėmė ten žieduoti migruojančius paukščius (nuo 1986 m. žiedavimo darbus Neringoje perėmė naujai įsikūrusi Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis). 1978 m. Ventės Rage pastatyta didžioji paukščių gaudyklė, kuri buvo iškeliama į 25 metrų aukštį. 1982 m. stoties vedėjas Leonas Jezerskas sukūrė naujo tipo – zigzaginę gaudyklę, į kurią paukščiai patekdavo ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Nuo 1994 m. leidžia žurnalą „Ventės Ragas“ apie Nemuno deltos, Kuršių marių ir Baltijos pajūrio paukščius.[39]
Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorija
Juodkrantė, kaip ir Ventės ragas, yra paukščių migracijos kelyje. Kartais per Kuršių neriją per parą praskrenda iki 3 milijonų paukščių, kurie čia gaudomi bei žieduojami. Per metus sužieduojama apie 80 tūkst. paukščių.[7]
Nerijos paukščių žiedavimo postas įkurtas 1962 m. Buvo pastatytos stacionarios paukščių gaudyklės, esančios 32 km nuo Klaipėdos. 1986 m. postas persiformavo į Ornitologinę stotį (muziejaus filialą), veikiančią visus metus, ir įsikūrė Juodkrantėje. 1994 m. stotis performuota į Aplinkos tyrimo laboratoriją. 1997 m. įrengtos voratinklinės gaudyklės. Laboratorijai vadovauja Vytautas Pareigis.[40]
Žuvinto rezervato muziejus
Žuvinto rezervato muziejuje eksponuojama šio unikalaus gamtos kampelio aplinka, pelkėjančio ežero evoliucija, būdingiausi augalai ir gyvūnai. Muziejus įsikūręs Aleknonių kaime. Muziejus buvo atidarytas 1976 m. gegužės 5 d. 1978 m. sausio 29 d. muziejus sudegė, tačiau mažiau kaip per pusantrų metų Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus taksidermistai vėl jį atkūrė net su didesne ekspozicija.[40]
Čepkelių rezervato muziejus
Čepkelių rezervato muziejaus ekspozicijoje – būdingi Dzūkijai augalų bei gyvūnų pavyzdžiai, gana išsami entomofaunos kolekcija, išraiškingos ir informatyvios biogrupės. Muziejus įsikūręs Marcinkonių kaime. Ekspozicija įrengta 1984 m.[40]
Ekspedicijų metu surinkta didžioji dalis muziejaus eksponatų. Muziejus jas rengia nuo pat savo įkūrimo pradžios – vienos būdavo vietinės į įvairius Lietuvos rajonus ar vietoves, kitos tolimos, už respublikos ribų. Dar Gamtos tyrimų centro laikais organizuotos pavienės išvykos. Nuo 1921 m. buvo vykdomos reguliarios išvykos į Žuvintą ir Ežerėlį rinkti vabzdžių ir paukščių. 1922–1923 m. suorganizuotos penkios vietinės išvykos į Simno, Žaltyčio, Žuvinto ežerus, Palangos pajūrį, Oniškį, Veisiejus ir Seredžiaus apylinkes, Kauno apylinkes. 1926 m. buvo vykdoma pirmoji kompleksinė ekspedicija į Sartų ežerą ir jo apylinkes. Panašios ekspedicijos vyko iki pat 1940 metų. Išvykos atsinaujino tiktai po karo. Šeštame – septintame dešimtmetyje muziejaus darbuotojai vykdavo dažniausiai kartu su kitų institucijų (LMA Biologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutų) darbuotojais. Nuo 1963 m., kai muziejus priklausė Gamtos apsaugos komitetui, darbuotojai dažniausiai vykdavo į pavienes išvykas rinkti eksponatų. Pirmoji tolima ekspedicija buvo surengta 1931 m. į Braziliją. Po jos net 16 metų išvykų už respublikos ribų nebuvo išvis. 1947 m. profesoriui T. Ivanauskui užmezgus ryšius su Kijevo, Maskvos, Peterburgo ir kitų miestų muziejais, mokslo įstaigomis imta rengti tolimas ekspedicijas. Iki 1992 m. įvyko 42 tolimosios ekspedicijos.[41]
Didesnės muziejaus darbuotojų ekspedicijos [17]:
- į Braziliją, 1931 m.
- į Kolos pusiasalį Rusijoje, 1961 m.
- į Tadžikiją, 1967 ir 1968 m.
- į Gruziją, Azerbaidžianą, Komandoro salas, 1969 m.
- į Turkmėniją, 1971 ir 1974 m.
- į Ochotsko ir Karibų jūras, Buriatiją, Magadaną, vakarines Afrikos pakrantes, 1983–1991 m.
Kine
Televizijoje ir radijuje
- 2017 m. kovo 5 d. – T. Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniai buvo rodomi laidoje „Mūsų gyvūnai“.[43]
- 2017 m. kovo 20 d.- muziejaus ateities planai aptarti LRT radijo laidoje „Vienkartinė planeta“.[44]
- 2016 m. vasario 12 d. – muziejus pristatytas internetinėje laidoje „Kaip ant delno“ (vedėja Milana Jašinskytė).
- 2015 m. gruodžio 9 d. – T. Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimas bei ekspozicijos pristatyta LRT radijo laidoje „Atrask Lietuvą“.[45]
- 2013 m. sausio 16 d. – muziejaus rinkiniai pristatyti Kobra TV reportaže (internete).
- 2012 m. vasario 4 d. – LRT „Panoramoje“ pristatytos naujos T. Ivanausko zoologijos muziejaus saugyklos.
Muzikoje
2015 m. gegužės mėnesį T. Ivanausko zoologijos muziejuje atlikėja Erica Quinn Jennings filmavo savo muzikinį vaizdo klipą naujausiam kūriniui „Old Friends“. „Daina yra apie senus draugus, sėdinčius šalia, suprantančius vienas kitą vien iš žvilgsnio. Taigi klipą šiai dainai filmavome tarp gyvūnų, kurie dažnai atitinka žmonių, o ypač draugų, kuriuos gerai pažįsti, charakterius“, – pasakoja klipo režisierė Marla Singer.[46]
Ekspozicijos pradžia
T. Ivanausko memorialinis kambarys
Jūrinio vėžlio diorama
Žinduolių ekspozicijos salė
Žinduolių ekspozicijos salė
Priekiniame plane – Lietuvos stumbrai
Žinduolių ekspozicija
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
