Šeštoji simfonija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šeštoji simfonija (Simfonija Nr. 6 F−dur, op. Nr. 68), dar vadinama „Pastoraline simfonija“ – vokiečių klasikinės muzikos kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno simfonija, pirmąkart atlikta 1808 metais.
Anksčiausi „Šeštosios simfonijos“ apmatai datuojami 1802 m. Visą simfoniją L. van Bethovenas parašė 1807 ir 1808 m. vasaromis, kurias jis praleido Heiligenštado kaime. Kartu jis rašė „Penktąją simfoniją“, sonatą violončelei A-dur ir du trio fortepijonui (op. 70). Iš pradžių, pagal L. van Bethoveną, šių simfonijų numeracija buvo atvirkštinė ir jų premjera įvyko bendrame koncerte 1808 m. gruodžio 22 d. Vienos teatre. Prieš išleidžiant L. van Bethovenas sukeitė simfonijų numerius. Minėtame koncerte buvo atlikta daug L. van Bethoveno kūrinių ir iš atsiliepimų žinoma, kad jis nebuvo nusisekęs tiek dėl ilgumo, tiek dėl to, kad muzikantai nebuvo apsipratę su tiek daug naujų kūrinių atlikimu. Simfonija sudaryta iš penkių dalių, skirtingai nuo kitų, keturių dalių L. van Bethoveno simfonijų, ir praminta „Pastoraline“. Iš pradžių L. van Bethovenas ją buvo pavadinęs „Prisiminimai iš gyvenimo kaime“.