Šengeno sutartis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šengeno sutartis sukūrė Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Sutartį 1985 m. birželio 14 d. pasirašė penkios Europos Bendrijų šalys mažame Liuksemburgo vyndarių miestelyje Šengene, kuris yra netoli Liuksemburgo, Vokietijos ir Prancūzijos sienų sankirtos. Sutarties tikslas buvo palaipsniui panaikinti pasienio kontrolę tarp pasirašiusių šalių. Sutartis įsigaliojo 1995 m. kovo 26 d.[2][3][4]
Šengeno sutartis angl. Schengen Agreement[lower-alpha 1] | |
---|---|
Data | 1985 m. birželio 14 d. |
Šalis | Liuksemburgas |
Miestas | Šengenas |
1990 m. sutartis buvo papildyta Šengeno konvencija, kuri numatė pasienio kontrolės atsisakymą tarp pasirašiusių šalių ir bendrą vizų politiką. Šengeno erdvė veikia kaip viena valstybė tarptautinių kelionių požiūriu, joje yra išorės sienų kontrolė atvykstantiems ir išvykstantiems iš Šengeno erdvės, o pasienio kontrolės tarp šią erdvę sudarančių šalių nėra. Šengeno erdvę dabar sudaro 29 Europos šalys, turinčios daugiau nei 400 mln. gyventojų ir 4 mln. m² plotą.[2]
Iki 1999 m. Šengeno sutartys ir taisyklės pagal šias sutartis veikė nepriklausomai nuo Europos Sąjungos. Amsterdamo sutartis jas įtraukė į Europos Sąjungos teisę, padarant išlygą tik dviem Europos Sąjungos valstybėms, kurios liko neprisijungusios prie Šengeno erdvės, – Airijai ir Jungtinei Karalystei. Dabar Šengenas yra ES teisės dalis ir visos Europos Sąjungos šalys, kurioms nepadaryta išlyga, yra įsipareigojusios prisijungti prie Šengeno erdvės, kai tik atitiks techninius reikalavimus. Į Šengeno erdvę taip pat įeina kelios šalys, kurios nepriklauso ES.