Žemės ūkis

Žemės ūkis – ūkio šaka, kurioje žemė yra naudojama maistui (iš)gauti, užauginti maistinius išteklius ir juos apdoroti, perdirbti. Prie žemės ūkio priskiriama žemdirbystė taip pat ir gyvulininkystė, miškininkystė, žuvininkystė (ūkį sudaro 3 pagrindinės šakų grupės žemės ūkis, pramonė ir paslaugos).

Vikisritis: Agropedija

Ryžių laukas Irane

Paršeliai parodoje AgroBalt 2012 Kaune.

Pasaulyje žemės ūkiu užsiima apie 50 proc. dirbančiųjų žmonių.^[1]

Istorija

Žemės ūkis (iki XVIII-XIX amžių) buvo labai svarbi ūkio šaka, kurioje dirbo dauguma žmonių. Bet kartu su pramonės revoliucija viskas pasikeitė – naujos technologijos leido žemės ūkiui būti našesniam ir taip jau kur kas mažiau žmonių galėjo aprūpinti maistu visus, taigi, mažiau ir dirbo žemės ūkyje. Valstybės tapo pramoninėmis, t. y. dauguma jų gyventojų ėmė dirbti pramonėje.

XX amžiuje žemės ūkio reikšmė dar sumenko, ėmė kur kas labiau apsimokėti dirbti kitus darbus, tad valstybių vyriausybės ėmė subsidijuoti žemės ūkį tam, kad jis išliktų. Nes jei jo nebūtų, karo, katastrofos ar sausros atveju galėtų pritrūkti maisto; šalis taptų priklausoma nuo kitų šalių, kurios tą maistą tiekia.

Žemės ūkis Lietuvoje

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos žemės ūkis.

2010 m. Lietuva buvo viena pagrindinių išrūgų sūrio, šieno, agrastų, kvietrugių, mėlynių, sūrių iš nugriebto karvių pieno, grikių, obuolių sulčių, konservuotų grybų, rugių, kvietinių miltų, rapsų, džiovintų grybų, garstyčių, grietinėlės, linų augintoja ir gamintoja pasaulyje.

Taip pat skaitykite

• Agrarinė visuomenė
• Valstybės pagal žemės ūkio naudmenas

Šaltiniai

1. Pocienė, Alma; Pocius, Skirmantas. Prevencinės vandens taršos mažinimo priemonės. Kaunas: Arvida, 2008, 35 p. ISBN 978-9955-760-64-1.