Bizantijos karinės jūrų pajėgos
From Wikipedia, the free encyclopedia
Bizantijos karinės jūrų pajėgos buvo Bizantijos imperijos, dar vadinamos Rytų Roma, karo laivynas. Kaip ir imperija, kuriai jis tarnavo, šis laivynas buvo tiesioginis savo pirmtako Senovės Romoje tęsinys, tačiau jis turėjo daug didesnę įtaką valstybės gynyboje ir išlikime nei jo pirmtakas. Nors suvienytos Romos imperijos karo laivynas susidūrė su keliomis didesnėmis jūrų grėsmėmis, jis daugiausiai veikė kaip policijos pajėgos ir savo galia bei prestižu gerokai nusileido imperijos legionams, tačiau Bizantijai jūra buvo gyvybiškai svarbi, dėl to kai kurie istorikai šią imperiją pavadino „jūrų imperija“.[1][2]
Pirmąją grėsmę romėnų hegemonijai Viduržemio jūroje V a. kėlė vandalai ir jų grėsmė pasibaigė karais Justiniano I valdymo metu VI a. Nuolat prižiūrimo laivyno atkūrimas ir dromono galeros įvedimas tuo pačiu laikotarpiu žymi tašką, kai Bizantijos laivynas pradėjo atitrūkti nuo vėlyvosios romėniškos kilmės šaknų ir kurti savo išskirtinę tapatybę. Šis procesas dar labiau pasistūmėjo prasidėjus karui su arabais VII a. Po Levanto, o vėliau ir Afrikos praradimo, Viduržemio jūra iš „romėnų ežero“ virto bizantiečių ir arabų mūšio lauku. Šioje kovoje Bizantijos karo laivynas buvo labai svarbus ne tik ginant aplink visą Viduržemio jūros baseiną esančius imperijos turtus, bet ir atremiant atakas iš jūros prieš pačią imperijos sostinę Konstantinopolį. Naudojant naujai išrastą Graikišką ugnį, žinomiausią ir baisiausią Bizantijos laivyno slaptąjį ginklą, kelis kartus nuo apgulčių buvo išgelbėtas Konstantinopolis, o bizantiečiai laimėjo daugybę jūros mūšių.
Iš pradžių Bizantijos pakrančių ir prieigos prie Konstantinopolio gynybą prisiėmė didžioji Karabisianoi flotilė, tačiau vėliau ji buvo padalinta į kelias regionines (temines) flotiles, iš kurių pagrindinė Imperatoriškoji flotilė buvo prižiūrima Konstantinopolyje, kur jos paskirtis buvo ginti miestą ir būti jūrų ekspedicijų branduolyje. Jau VIII a. pabaigoje Bizantijos laivynas, kuris buvo gerai organizuotas ir išlaikytas, vėl tapo dominuojančia galia Viduržemio jūroje. Priešiškumai su arabų jūrų pajėgomis tęsėsi ir X a. bizantiečiai sugebėjo susigrąžinti viršenybę Viduržemio jūros rytinėje dalyje.
XI a. laivynas, kaip ir pati imperija, pradėjo smukti. Susidūrus su naujais iššūkiais iš Vakarų, bizantiečiai buvo dar labiau priversti pasikliauti Italijos miestų-valstybių, tokių kaip Venecija ir Genuja, laivynais, o tai turėjo pražūtingų padarinių Bizantijos ekonomikai ir suverenitetui. Po imperijos atsigavimo Komninų dinastijos valdymo metu, sekė kitas nuosmukio laikotarpis, kurio kulminacija buvo pražūtingas imperijos žlugimas Ketvirtojo kryžiaus žygio metu, 1204 m. 1261 m. atkūrus imperiją, keli Paleologų dinastijos imperatoriai bandė atgaivinti laivyną, tačiau jų pastangos turėjo tik laikiną poveikį. XIV a. viduryje Bizantijos laivynas, kuris kažkada turėjo šimtus karo laivų, dabar geriausiu atveju turėjo vos kelias dešimtimis, o Egėjo jūros kontrolė galutinai perėjo Italijos ir Osmanų imperijos laivynams. Nors laivynas ir sumažėjo, jis išliko aktyvus iki pat Bizantijos imperijos žlugimo 1453 m.