Celibatas katalikybėje
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Celibatas (lot. caelibatus, caelebs 'nevedęs') – Romos katalikų dvasininkams privaloma viengungystė[1], lytinio asketizmo forma. Celibatas dažnai painiojamas su tiesiog skaistumu (susilaikymu nuo masturbacijos, lytinių santykių iki santuokos, bet kokių gašlių ar kitaip nepadorių žodžių bei minčių. Todėl katalikybėje skaistumas yra dorybė, kurią dera ugdytis ne tik kunigams, bet ir santuokoje gyvenantiems vyrams bei moterims, nesusituokusiems žmonėms, kitaip tariant, visiems tikintiesiems). Iš tiesų celibatas nurodo pasiryžimą nevesti.
Katalikų bažnyčioje celibato pažadą duoda šventinamieji į diakonus (išskyrus pasauliečius diakonus), o kunigystės šventimų metu šis pažadas dar kartą pakartojamas. Vienuoliai, darydami laikinuosius ar amžinuosius įžadus, duoda ne celibato, bet skaistybės įžadą. Katalikų dvasininkas taip pat privalo laikytis ir skaistybės, apie kurią kalba šeštasis Dievo įsakymas - nepaleistuvauk (žr. dekalogas). Skaistybė - ne elgesys ar pasirinkimas, o dorybė, t. y., ne tik seksualinio gyvenimo atsisakymas, bet ir nuolatinės pastangos vengti netyrų minčių ir pagundų. Tuo tarpu celibatas labiau susijęs su pašaukimo klausimu: tai ne tiek seksualinio gyvenimo išsižadėjimas, kiek atsisakymas kurti šeimą ne tik seksualine (t. y., vyro ir moters santykių), bet ir socialine bei ekonomine prasme. Šiais laikais pasitaiko diskusijų apie celibato panaikinimą, nors tradicija įsigalėjusi taip stipriai, kad bent artimiausiu metu tas sunkiai įtikima. Ši tradicija pagrįsta ir ekonominėmis priežastimis - t. y., kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų - ir psichosocialinėmis - t. y., manoma, kad neturėdamas savo šeimos ir neprivalėdamas ja rūpintis, kunigas lengviau sugeba visa širdimi atsiduoti savo parapijiečiams. Tačiau net ir lotynų apeigų Bažnyčioje neretai galima rasti sielovados darbą dirbančių vedusių kunigų (pvz., dvasininkai konvertitai iš kitų konfesijų).
Celibatas ne visais laikais buvo suvokiamas ir praktikuojamas vienodai. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių, skaistumas ir nekaltumas buvo labai branginami, nors susilaikymui nuo šeimos ryždavosi ne tiek jau daug krikščionių, net ir kunigų.
Elviros sinodas 306 metais ir Ispanijos sinodas priėmė pirmuosius nutarimus, kurie, nors vedybų ir neuždraudė, tačiau iš vyskupų, presbiterių ir diakonų reikalavo susilaikymo gyvenant šeimoje.
Nikėjos I susirinkimas 325 metais jau pareikalavo celibato po diakonato, tačiau iki pat X amžiaus dar buvo vedusių kunigų.
Dėl kunigų celibato gana anksti išsiskyrė Rytų ir Vakarų Bažnyčių pozicija. Rytų Bažnyčioje Trulano susirinkime 692 metais buvo nuspręsta, kad tik iš vyskupų bus reikalaujama susilaikymo, o kunigai galės kurti šeimas. Vakaruose keletas visuotinių Bažnyčios susirinkimų priėmė nutarimus dėl celibato laikymosi, nors anksčiau kunigai galėjo būti vedę.
1022 metais popiežius Benediktas VIII uždraudė dvasininkams tuoktis, o 1139 metais Laterano II susirinkimas galiausiai nusprendė visus, priimančius kunigystės sakramentą, įpareigoti celibatui.
Celibato laikymasis dar kartą buvo patvirtintas 1545 m. Tridento susirinkime.
1962–1965 m. vykęs II Vatikano susirinkimas nutarė sugrąžinti vedusiųjų diakonų tarnystę.[2] Rytų Bažnyčia pastovų diakonatą išlaikė visais laikais.
1984 m. celibatas įtrauktas į Kanonų teisės kodeksą (kan. 132).
Ankstyvojoje krikščionybėje, kuri egzistavo gnostinėje aplinkoje, neigusioje sukurto pasaulio, o tuo pačiu – ir kūno, gėrį, toks atsisakymas galėjo sietis su troškimu išsilaisvinti iš gendančio kūno kalėjimo. Skaistumas buvo suvokiamas kaip kūno – sielos buveinės – švarumo išlaikymas.
Krikščionių vienuolynuose celibatas buvo siejamas su askeze, su kūno ir sielos disciplina. Tai buvo visiškai natūrali atsiskyrėlių ir cenobitinio monasticizmo praktika, kuri buvo suvokiama kaip sekimas Jėzumi, gyvenusiu tokį gyvenimo būdą. Po kankinių epochos visą gyvenimą trunkantis nekaltumas buvo suprantamas kaip viena iš kankinystės formų, o kankinystė buvo laikoma aukščiausia sekimo Jėzumi forma. Mėgstamos asketinės praktikos buvo laisvai abiejų lyčių asmenų prisiimtas celibatas ir našlių susilaikymas.
Šiais laikais, kai kūnas ima atgauti savo vertingumą ir nebelaikomas tiesiogine kliūtimi nei šventumui, nei skaistumui, celibatas imamas suvokti kaip visiško ir radikalaus pasišventimo Dievui būdas, nors ir ne vienintelis. Kartu tai ir praktiška, nes būdamas celibate žmogus nepalyginamai daugiau laiko ir energijos gali skirti Dievo reikalams.
Teologiškai celibatas buvo ir yra įvairiai interpretuojamas. Tai ir susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas, ir viena iš askezės formų, eschatologinis būsimojo gyvenimo ženklas, ir atsižadėjimas šeimyninės atsakomybės, kad būtų galima pilnai pasišvęsti Dievo karalystei, ir apaštalinis laisvumas atsiduoti tarnystei, ir netgi krikščioniška kontr - kultūra, ženklinanti alternatyvią vertybių sistemą. Bažnyčia šiandien apie celibatą kalba kaip apie dovaną ir kaip savęs dovanojimą: Dievas dovanoja, ir asmuo dalijasi šia dovana, tai viena iš Dievo meilės išraiškų, taip pat ir Dievo meilės ženklas, asmeniui save dovanojant kitiems ir bendruomenei.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
