Didžeridu
From Wikipedia, the free encyclopedia
Didžeridu (angl. didgeridoo, didjeridu) – Šiaurinės Australijos aborigenų pučiamasis instrumentas, priskiriamas natūralaus medžio trimitams.[1] Tai yra ne tik trimitas, bet ir ruporas, nes juo grojant tuo pat metu naudojamas dar ir vokalinis garsas, kuris instrumento vamzdyje sustiprėja. Didžeridu tembrinį savitumą sukuria šių dviejų garsų susiliejimas į vieną. Kitas šio instrumento ypatumas – naudojamas nepertraukiamas grandininis kvėpavimas, kuomet lūpomis pučiant garsą, nauja oro imtis įtraukiama pro nosį.
Didžeridu paprastai būna cilindriškas arba kūgiškas, nuo 1 iki 2 m ilgio (dažniausiai apie 1,2 m). Kuo didžeridus ilgesnis, tuo garsas žemesnis.
Dažnai teigiama, kad didžeridu yra seniausi pučiamieji instrumentai pasaulyje. Archeologiniai uolų tapybos Šiaurinių teritorijų Kakadu regione tyrimai rodo, kad šio rajono aborigenai didžeridu naudoja bent 1500 m. Ginga Wardelirrhmeng ant uolos nupieštoje scenoje parodytas grojikas didžeridu ir du dainininkai.[2]