Frankfurto mokykla
From Wikipedia, the free encyclopedia
Frankfurto mokykla – šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritinė teorija, kurią XX a. vid. išplėtojo Frankfurte prie Maino susibūrusi filosofų grupė. Ją 1930 m. Frankfurto Socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. Jai priklausė H. Markuzė, E. Fromas, T. Adornas, J. Habermasas, Valteris Benjaminas, Hana Arent ir kiti mąstytojai. Formaliai tokiu pavadinimo neegzistavo jokia institucija, o ir patys jos nariai savęs taip nevadino. Tai tik neformalus apibūdinimas mąstytojų, susijusių su FSTI arba patyrusių jo įtaką. Frankfurto mokyklos idėjos plėtotos žurnale Zeitschrift für Sozialforschung.
Su Frankurto mokykla tiesiogiai susijusi „kritinės teorijos“ sąvoka. Jos panaudojimas turėjo kelis tikslus: 1) jis išsiskyrė iš tradicinių teorijų įvardijimų; 2) leido išvengti „marksizmo“ etiketės; 3) tiesiogiai siejosi su I. Kantu, kuriam terminas „kritika“ reiškė filosofinių apribojimų pateikimą, ryšį tarp jų ir moralinės nepriklausomybės; 4) parodė sąsają su K. Markso pagrindiniu veikalu „Kapitalas: politinės ekonomijos kritika“.
Frankfurto mokykla laikėsi neomarksistinių nuostatų, derino K. Markso buržuazinės visuomenės kritiką su Hėgelio ir Froido idėjomis.[1] Vėliau analizavo industrinę kultūrą, kurią suformuoja racionalumas ir noras valdyti. Teigė, kad technikos pažanga ir pastangos valdyti gamtą sudaro sąlygas žmonių susvetimėjimui. Industrinėje visuomenėje žmogus praranda individualybę, formalus proto kultas veikia dorovę, kultūrinę veiklą, mokslą, todėl kelia grėsmę individualumui, žmogaus saviraiškai (M. Horkheimeris, T. Adorno). Frankfurto mokyklos filosofai kultūros problemų analizę pradėjo sieti su politika. Jie aptarė nuo intelektualumo ir kultūros normų nepriklausantį racionalumą (H. Markuzė), kūrė visuomenės komunikacijos teoriją (J. Habermasas), nagrinėjo visuomenės depolitiškumo priežastis, sudarančias sąlygas susiformuoti totalitarinėms valdžios sistemoms (H. Arent).[2] Mokyklos atstovai daug dėmesio skyrė masinei, populiariajai kultūrai. Įvairios jos raiškos formos, tokios kaip pop muzika, džiazas, kičas dėl savo estetinio patrauklumo laikytos kultūrinės industrijos, palaikančios kapitalizmo gyvybingumą, dalimi. Šiuolaikinis menas, esą, turi peržengti tradicinę estetikos sampratą, sunaikinti grožio ir gėrio idealus.[3]