Imeretijos karalystė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Imeretijos karalystė – istorinė valstybė Gruzijoje, kurios teritorija apėmė visą dabartinės Gruzijos vakarinę dalį. Kaip nepriklausoma valstybė ji egzistavo 1466–1810 m.
Gruzinų valstybė Imeretija | |
Egzistavo | XV a.–1810 m. |
Sostinė | Kutaisis |
Dinastija | Bagrationai |
![]() |
---|
Gruzijos istorija |
Abchazijos | Pietų Osetijos |
Diaochi, Kolchidė, Iberija |
Lazika |
Bizantijos, Sasanidų imperijos |
Arminijos emyratas |
Tao-Klardžetija, Abchazija, Heretija, Kachetija, Kartlija |
Seldžiukų imperija |
Sakartvelo karalystė |
Mongolų imperija |
Samcchė, Kachetija, Kartlija, Imeretija |
Osmanų, Safavidų imperijos |
Rusijos imperija |
Gruzijos Demokratinė Respublika |
Užkaukazės TFSR > Gruzijos TSR |
Gruzija, Abchazija, Pietų Osetija |
Imeretiją užkariavo Giorgi, valdęs mongolus, ir 975 m. sujungė ją su rytine Gruzijos karalyste, įkurdamas vieningą Gruzijos karalystę.[1] XV a. vieninga Gruzijos karalystė suiro, ir Imeretija tapo savarankiška karalyste.
XVII–XVIII a. Imeretiją dažnai puldinėjo turkai. 1555 m. Imeretija pripažino Otomanų imperijos valdžią. Osmanams ji mokėjo duoklę vergais, pinigais ir natūra. Karalystėje vyko feodaliniai kivirčai.
Karalius Solomonas I (1752–1784) sustiprino karaliaus valdžią, uždraudė prekybą vergais, siekė vienyti Gruzijos žemes. Daug metų trukęs karas su osmanais baigėsi 1757 m. pergale ir 1758 m. karine sąjunga su Kartlio karaliumi Irakliu II.
1810 m. Imeretiją okupavo ir aneksavo carinė Rusija. Paskutinis Imeretijos karalius buvo Solomonas II (1789–1810).