Kiličas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Kiličas (turk. pala; angl. kilij) – osmanų ir turkų naudotas gana daug lenktas kardas.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/2/25/Pala_type_of_kilij.jpg/640px-Pala_type_of_kilij.jpg)
Pavadinimas kilęs iš turk. kılıç 'kalavijas'.
Kiličai atsirado antroje XV a. pusėje. Pirmieji kiličai turėjo ilgas, silpnai gale lenktas geležtes. Geležtės siauros, į galą siaurėjančios, o trečdalyje ties smaigaliu ar dar trumpesnėje dalyje geležtė dažnai turi platmeną – būna daugiau ar mažiau praplatėjusi. Ši platmena (rus. елмань, angl. yelman) paslenka masės centrą link smaigalio ir padidina kirčio galią.
Kiličai panašūs į persiškus šamširus ir arabiškus saifus, tačiau pastarieji neturi geležtės platmės. Kurį laiką osmanai gamino kiličus, tarpinius tarp originalių kiličų ir šamširų – naudojo šamširų geležtes be platmių ir kiličų efesus. Kiličų efesai turi šiek tiek stambesnius skersinius ir stambesnes buoželes, nei šamširai.
Nuo XVIII a. vidurio kiličus vėl ėmė daryti panašius į ankstyvuosius, bet trumpesnius, dailiau išlenktus ir platesnėmis geležtėmis bei dar platesnėmis platmėmis. Geležčių nugarėlės skerspjūvyje ėmė priminti T formą, dėl ko geležtės pasidarė tvirtesnės bei kertant ėmė daryti didesnę žalą. Kartais teigiama, kad tik šie vėlyvieji kiličai turkiškai vadinami pala.