![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/2/2f/Marijampole_2023e.jpg/640px-Marijampole_2023e.jpg&w=640&q=50)
Lietuvos gyventojų trėmimai (1940–1953)
From Wikipedia, the free encyclopedia
Lietuvos gyventojų trėmimai – Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimais 1940–1953 m. vykdytos[1] masinės okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, ypač Sibirą.[2] Iš viso yra žinoma apie 35 masinių trėmimų serijas įvykdytas Lietuvoje.[3] Mažiausiai 130 000 žmonių, iš kurių 70% buvo moterys ir vaikai[4], buvo priverstinai vežami į darbo stovyklas ir specialias gyvenvietes atokiose Sovietų Sąjungos vietose, ypač Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte.[2] Tarp tremtinių buvo apie 4500 lenkų.[5] Į Gulago darbo stovyklas buvo taip pat buvo ištremti Lietuvos partizanai ir jiems prijaučiantys bei politiniai kaliniai.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/2/2f/Marijampole_2023e.jpg/640px-Marijampole_2023e.jpg)
Civilių gyventojų trėmimai turėjo kelis tikslus: siekė numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai, spartino kolektyvizaciją ir tuo pačių išnaudojo tremtinius kaip neapmokamą darbo jėgą retai apgyvendintose Sovietų Sąjungos vietose.[6] Tremtyje dėl prastų gyvenimo sąlygų mirė apie 28 000 lietuvių tremtinių. Po Stalino mirties 1953 m. tremtiniai buvo palaipsniui paleidžiami. Paskutiniai tremtiniai buvo paleisti tik 1963 m. Apie 60 000 pavyko grįžti į Lietuvą, o 30 000 buvo uždrausta grįžti į tėvynę. Panašūs trėmimai vyko Latvijoje ir Estijoje, tačiau taip pat vyko ir kitų Sovietų Sąjungos tautų trėmimai. Birželio 14-ąją Lietuva mini kasmetinę Gedulo ir vilties dieną ištremtiesiems atminti.[7]