Morikoniai
From Wikipedia, the free encyclopedia
Morikoniai (it. Moriconi, lenk. Morykoni) – verslininkų ir bajorų giminė[1], kilusi iš Italijos Toskanos regiono, Lukos provincijos.
Morikoniai | |
---|---|
Kilmė | Italija |
Titulas | Grafas |
Laikotarpis | XVI-XIX a. |
Šalys | ATR |
Dvarai | Salų dvaras, Taujėnų dvaras, Svėdasų dvaras, Aleksandravėlės dvaras, Lyduokių dvaras, Paželvių dvaras, Degulių dvaras, Teresdavario dvaras, Noliškio dvaras, Dičiūnų dvaras |
Pasaulyje garsiausias Morikonių giminės atstovas yra Šv. Pranciškus Asyžietis - vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomą kaip pranciškonų ordiną).
Lietuvoje giminė buvo įsikūrusi Aukštaitijoje, tačiau kilusi iš Italijos Italijos Toskanos regiono, Lukos provincijos. Į LDK atsikėlė kartu su Bona Sforza, 1518 m. ištekėjusia už karaliaus Žygimanto Senojo.
XVII a. pradžioje Morikoniai savo verslą aktyviai plėtojo tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Apie XVII a. vidurį kai kurie šios šeimos nariai verslą perkėlė i Lietuvą - i Vilnių ir Kėdainius ir laikui bėgant sulietuvejo. Vienas iš Morikonių Fredianas Morikonis 1654 m. karuose su švedais paskolino 60.000 talerių Lietuvos kariuomenės algoms išmokėti. Negalėdamas grąžinti paskolos Jonas Kazimieras Vaza 1665 m. suteikė Fredianui Morikoniui indigenatą ir šlovę.[2][3] Fredianas persikėlė gyventi į Lietuvą, kadangi neturėjo palikuonių, pasikvietė pas save savo pusbrolio Bartolomėjaus ir Virginijos Morikonių vaikus, našlaičius Šipionę (it. Scipione) (gimusį Lukoje 1642 m. sausio 10 d.) ir Joną Karolį (it. Giovanni Carlo) (gimusį Lukoje 1647 m. sausio 22 d.).
Bartolomėjaus Morikonio vaikams Šipionei ir Jonui Karoliui 1673 m. Varšuvos seime buvo suteiktas indigenatas, t. y. bajorystė užsienio bajorui.[4][5]
1676 m. seime bajorų privilegija dar kartą buvo patvirtinta ir pripažintas Morikonių herbas: pusiau padalyto skydo kairėje dalyje banguotos jūros vaizdas, aukščiau galvos šarvai su karūna ir ant jos tupįs šuo; dešinėje dalyje yra erelis, aukščiau galvos šarvai su karūna ir ant jos juodaodės galva. Herbas netipiškas lenkų ir lietuvių heraldikai, tikėtina, kad Morikoniai jį gavo dar Italijoje.
XIX a. pradžioje Italijoje išmirus Morikonių palikuonims Benediktas ir vėliau Liucijanas bandė perimti likusius turtus, tačiau nesėkmingai.