Raštingumas
mokėjimas skaityti ir rašyti / From Wikipedia, the free encyclopedia
Pasak UNESCO, raštingumas – „gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose.“ Tačiau vedant statistiką, raštingumas yra apibrėžiamas tiesiog kaip gebėjimas perskaityti ir parašyti paprastą sakinį bet kokia kalba. Pasak Jungtinių Tautų, 1998 m. pagal pastarąjį apibrėžimą raštingais buvo 80 % pasaulio gyventojų.[1] Anot CŽV pasaulio faktų knygos, 2007 m. 15 m. ir vyresnių žmonių raštingumas buvo 82 % (vyrų – 87 %, moterų – 77 %). Pasak tos pačios knygos, „iš 785 milijonų neraštingų pasaulio žmonių daugiau nei du trečdaliai gyvena aštuoniuose valstybėse: Bangladeše, Kinijoje, Egipte, Etiopijoje, Indijoje, Indonezijoje, Nigerijoje ir Pakistane. Du trečdaliai neraštingų pasaulio žmonių yra moterys. Ypač žemas raštingumas yra arabų valstybėse, pietų ir vakarų Azijoje bei subsacharinėje Afrikoje. Šiose teritorijose neraštingi yra maždaug trečdalis vyrų ir pusė moterų.“[2] Daug kur Afrikoje raštingumas asocijuojamas su kolonializmu, o kalbėjimas – su vietinėmis tradicijomis.[3]