Liangų dinastija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Liangų dinastija (kin. 梁朝, pinyin: Liáng cháo) arba Pietų Liangų dinastija – kinų dinastija, 502–557 m. valdžiusi Pietų Kiniją, Vanšuaną ir Dziaodžou.
Trumpi faktai
梁朝 Liangų dinastija | ||||
buvusi karalystė | ||||
| ||||
Karalystė (violetinė) | ||||
Sostinė | Dziankangas | |||
Valdymo forma | Monarchija | |||
Imperatorius | ||||
502-549 | Vudi (Liang) | |||
555-557 | Dzingdi (Liang) | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Įkūrimas | 502 m., 502 | |||
- Pakeičia Čen dinastija | 557 m. | |||
Uždaryti
Pradininkas Siao Janas. Liangų sukurtos valstybės sostinė buvo Dziankangas (dab. Nandzingas). Valstybėje greta konfucianizmo plito ir įsivyravo budizmas, Liangai ėmė jį globoti. Dinastiją susilpnino 548 m. prasidėjusios tarpusavio kovos dėl valdžios. Liangus nušalino aristokratas Čen Basienas, pradėjęs Čenų dinastiją. [1]
- Liangai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 66 psl.