Superlaidumas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Superlaidumas – reiškinys, pasireiškiantis kai kurioms medžiagoms žemoje temperatūroje ir pasižymintis absoliučiai nuline elektrine varža ir vidinio magnetinio lauko pašalinimu (Meisnerio efektas). Superlaidžiomis savybėmis pasižyminti medžiaga vadinama superlaidininku. Temperatūra, kurią pasiekus medžiaga tampa superlaidi, vadinama kritine temperatūra Tc.
Superlaidumu pasižymi daug medžiagų: paprasti elementai, kaip aliuminis ar alavas, įvairūs metalų lydiniai ir kai kurie puslaidininkiai. Tačiau superlaidumas nepasireiškia tauriuosiuose metaluose (pvz., aukse ar sidabre) ir daugumoje feromagnetinių metalų.
Superlaidumą iš dalies paaiškina BKŠ teorija, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka elektronų poroms, vadinamoms Kūperio poromis.