Tikėjimas iš troškimo
From Wikipedia, the free encyclopedia
Tikėjimas iš troškimo (angl. wishful thinking) – teiginių formavimas taip, kaip maloniau girdėti (ne pagal esamus įrodymus, racionalumą ir kitus panašius kriterijus).
Iš dviejų visais kitais požiūriais vienodai pagrįstų (ar nepagrįstų) idėjų žmonės įprastai labiau linkę teisinga laikyti tą, kuri labiau pageidaujama. Tačiau specifinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, gresiant dideliam pavojui) būna ir atvirkščiai.[1] Tikėjimas iš troškimo nėra vien neigiamas dalykas: jis gali pozityviai paveikti taip tikinčio elgesį, pagerindamas padėtį (Pigmaliono efektas).[2] Tačiau tokiam tikėjimui būdingas „sprogimas į realybę“, kuomet nepagrįsti tikėjimai sugriūva. Jei laukta kažko labai gero, po to seka didelis nusivylimas. Tuo nusivylimu gali būti ir bauginama: pavyzdžiui, šaltinyje[3] klausiama, kas bus paaiškėjus, jog vėjo energija bei Europos Sąjunga yra nieko nevertos – straipsnio rašymo metu 2011 metais vargiai tai atrodė akivaizdu.
Žmogus turi su šiuo reiškinių susijusių regėjimo ypatumų. Labai trokštami ar pavojingi objektai žmogui atrodo esantys arčiau nei neutralūs, net jei atstumas iki objektų visais atvejais tas pats.[4] Tie ypatumai koreliuoja su konkretaus žmogaus polinkiu tikėti iš troškimo.[1]
Argumentas iš didelio noro priskiriamas apeliavimo į emocijas argumentacijos klaidų grupei.