Žiemos saulėgrįža

Žiemos saulėgrįža – diena einamuosiuose metuose, kuomet Saulė viršutinės kulminacijos metu pasiekia minimalų aukštį virš horizonto tarp visų einamųjų metų dienų (pavyzdžiui, Vilniuje tada Saulės aukštis virš horizonto yra apie 12 laipsnių^[1]). Tą dieną Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria piečiausiame jos taške^[1] (Šiaurės pusrutulio žiemos saulėgrįža) arba šiauriausiame ekliptikos taške (Pietų pusrutulio žiemos saulėgrįža). Kadangi astronomai gali apskaičiuoti šio įvykio tikslų laiką, jie vartoja žiemos saulėgrįžos momento sąvoką.

Degantis Saulės ratas Jolės šventės (žiemos saulėgrįžos) metu

Tai trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metuose diena. Šiaurės pusrutulyje XXI amžiuje, priklausomai nuo metų, žiemos saulėgrįža būna gruodžio 20 (amžiaus pabaigoje), 21 arba 22 d.,^[2] pietų pusrutulyje XXI amžiuje ji būna birželio 20 arba 21 d.^[3][4]

Žiemos saulėgrįža reiškia virsmą į naują būseną, Saulės atgimimą, naujo gyvenimo pradžią daugelyje kultūrų ir pažymima įvairiomis šventėmis bei apeigomis. Paplitus krikščionybei, senosioms tradicijoms susipynus su naujomis, išsivystė Kalėdos; Japonijoje švenčiama Amaterasu, Kinijoje – Todži, Peru – Inti Raymi, senovės Graikijoje – Saturnalijos, Romoje – Sol Invictus, germanų tautose – Jolė, slavų, baltų tautose – Koleda.

Taip pat skaitykite

• Vasaros saulėgrįža
• Pavasario lygiadienis
• Rudens lygiadienis