Baudžiamasis kodeksas

Baudžiamasis kodeksas – baudžiamosios teisės sąvadas; baudžiamąsias normas sisteminantis teisės aktas; baudžiamasis teisynas, kodifikuojantis normas bei išdėstantis jas vieninga forma bei viename akte tam tikra tvarka, remiantis modernia atitinkamo laikmečio teisės technika bei baudžiamąja teisėtyra, ligtoline praktika.

„Kriminalinės konstitucijos“ (Karolinos) titulinis puslapis. 1577 m. leidimas

Vienas seniausių baudžiamosios kodifikacijos Europoje pavyzdžių – Imperatoriaus Karolio V baudžiamasis teisynas (kartu ir baudžiamosios teisenos normos); kiti istoriniai sąvadai – Constitutio Criminalis Theresiana, Vokietijos imperijos baudžiamasis kodeksas.

Baudžiamasis kodeksas – vientisas baudžiamasis įstatymas; jo paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų.

Kodeksas apibrėžia, kokios veikos yra nusikalstamos bei jas uždraudžia, pateikia jų rūšis (pvz., nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai). Taip pat nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones.

Baudžiamasis kodeksas taip pat pagrindžia baudžiamąją atsakomybę, nustato jos pagrindus ir sąlygas, taip pat aplinkybes, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje galiojo 1919 m. Baudžiamasis statutas. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Respublikos teritorijoje buvo įvestas galioti RSFSR baudžiamasis kodeksas. Vėliau – 1961 m. birželio 26 d. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) LTSR baudžiamasis kodeksas.

Šiuo metu veikia 2000 m. Baudžiamasis kodeksas, priimtas Seimo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu; tuo pačiu įstatymu patvirtinti ir Baudžiamojo proceso kodeksas bei Bausmių vykdymo kodeksas), kurie buvo suderinti su ES teise ir įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.^[1]