Buvė

54°25′ p. pl. 3°22′ r. ilg.

Pietrytinė Buvė salos pakrantė, 1898 m. paveikslas

Buvė salos Valdivijos kyšulys

Buvė Sala (norv. Bouvetøya) – negyvenama vulkaninės kilmės sala Pietų vandenyne, 2600 km į pietvakarius nuo Gerosios vilties kyšulio. Priklauso Norvegijai. Sala paskelbta gamtos rezervatu.

Geografija

Salos plotas siekia vos 49 km². Buvė yra viena labiausiai izoliuotų salų žemėje. Nuo artimiausios sausumos, Karalienės Mo Žemės Antarktidoje nutolusi 1300 km, nuo Pietų Sandvičo salų 1900 km, o nuo artimiausios gyvenamos vietos, Pietų Afrikos Respublikos pietinių pakrančių – 2600 km. 89 % jos paviršiaus dengia ledas. Visose salos pusėse stūksančios stačios uolos itin apsunkina išsilaipinimą krante.

Aukščiausia salos viršūnė – Olafo kalnas (Olavtoppen), iškilęs virš jūros lygio 780 m.

Klimatas

Vyrauja jūrinis Antarktidos klimatas. Vyrauja vakarų vėjai, tačiau vėjo stiprumas nėra itin didelis. Vidutinė temperatūra jūros lygyje yra apie -1 °C, o vidutinė mėnesio temperatūra sausio mėn. yra apie 1 °C, o rugsėjo mėn. -3 °C. Salą paprastai gaubia debesys arba tirštas rūkas^[1].

Augalija

Kuklioje augmenijoje vyrauja samanos ir kerpės. Taip pat yra grybų ir dumblių.

Gyvūnija

Salos gyvūnijoje dominuoja ruoniai, pingvinai ir kiti jūros paukščiai, kurie peri kolonijomis. Yra didelės Antarktidos kailinių ruonių kolonijos ir keletas dramblinių ruonių. Peri dvylika paukščių rūšių. 1929 m. kailinių ruonių medžioklė buvo uždrausta, o nuo 1935 m. visos ruonių rūšys šioje teritorijoje yra saugomos.

Nuo 1990 m. iki 1997 m. kailinių ruonių kolonija Nyrøysa stebėsenos rajone padidėjo nuo 7900 iki 65 000 individų.

Istorija

Salą 1739 m. sausio 1 d. atrado prancūzų jūrininkas Žanas Batistas Šarlis Buvė de Lozeras (Jean-Baptiste Charles Bouvet de Lozier), tačiau joje neišsilaipino. Vėliau saloje ilgą laiką niekas nesilankė. XIX a. pr. ją kelis kartus buvo pasiekę britų ruonių medžiotojai bei amerikiečių jūrininkas Bendžaminas Morelas. 1927 m. salą pasiekė norvegų ekspedicija, vadovaujama Hjalmaro Riserio-Larseno ir paskelbė Norvegijos valda. 1930 m. Britanija, kuri turėjo pretenzijų į salą, pripažino ją Norvegijai.

1971 m. Bouvė ir jos teritoriniai vandenys buvo paskelbti gamtos rezervatu, taip užtikrinant visišką turtingos ir būdingos salos augalijos ir gyvūnijos apsaugą.

Sala visiškai negyvenama. Joje ilgą laiką nebuvo jokių bazių ar mokslinių tyrimo stočių, tik automatinė meteorologinė stotis (nuo 1977 m.). 1996 m. pastatyta Norvegijos poliarinio instituto stotis (2014 m. perstatyta).^[2]