Epas

Epas (sen. gr. ἔπος – pasakojimas) – plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai.

Epas apie Mesopotamijos didvyrį Gilgamešą – vienas seniausių.

Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasaulio sandarą, gamtos reiškinius – taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, istorinis, vaizduojantis tautos istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių), herojų poelgius, nuopelnus, tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio (istorinio) epo bruožai būna susipynę.

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vaisius, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokėjusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. O apskritai, senovės epų kilmę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes. Tiesa, naujaisiais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai.

Pasaulio tautų epai

• Šumero „Gilgamešas“ (XIV–XI a. pr. m. e.);
• Senovės graikų „Iliada“ ir „Odisėja“ (Homeras, VIII a. pr. m. e.);
• Romėnų „Eneida“, arba „Enėjidė“ (Vergilijus, 29–19 m. pr. m. e.);
• Indų „Mahabharata“ (VI–IV a. pr. m. e.) ir „Ramajana“ (V a. pr. m. e. – IV a.);
• Prancūzų „Rolando giesmė“ (XI a.), „Henriada“ (Volteras, 1723 m.);
• Vokiečių „Nybelungų giesmė“ (apie VIII a.);
• Anglų „Beovulfas“ (apie VIII a.), „Prarastasis rojus“ (Džonas Miltonas, 1667 m.);
• Rusų „Sakmė apie Igorio žygį“ (XIII a.);
• Lietuvių „Radviliada“ (XVI a.);
• Suomių „Kalevala“ (1835–1836 m.);
• Amerikiečių „Hiavatos giesmė“ (1855 m.);
• Estų „Kalevo sūnus“ (1857–1861 m.);
• Armėnų „Dovydas Sasunietis“ (1874 m.);
• Latvių „Lačplėsis“ (1888 m.).