Finikiečių kalba

Finikiečių kalba – mirusi semitų kalba, kilusi iš Levanto regiono. Ją vartojo finikiečiai, kurie dėka savo prekybos Viduržemio jūra, šią kalbą išplatino po daugelį šios jūros pakrančių. Finikiečių kalba buvo vartojama ne tik Levante, bet ir pietų Anatolijoje, Kipre, Šiaurės Afrikoje (dab. Tunisas, Alžyras, Marokas), Pirėnuose, Sicilijoje, Maltoje ir kt.

Finikiečių kalba dabarīm Kana`nīm
Kalbama	Levantas, Anatolija, Šiaurės Afrika ir kt.
Kalbančiųjų skaičius	0
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	mirusi kalba
Kilmė	semitų-chamitų  semitų   vidurio semitų    kanaaniečių     finikiečių
Rašto sistemos	finikiečių raštas, graikų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-2	phn
ISO 639-3	phn

Finikiečių kalba plačiausiai buvo vartojama pirmame tūkstantmetyje pr. m. e. ir gyvavo maždaug iki IV a. m. e. Iš finikiečių kalbos susidarė Kartaginoje vartota pūnų kalba. Šis variantas tebebuvo vartojamas bent iki VII a.

Finikiečių kalba buvo užrašoma finikiečių raštu, davusiu pradžią dabartinėms Europos rašto sistemoms. Tiesa, rašto paminklų šia kalba nėra gausu – tai daugiausia įrašai ant papiruso ritinėlių^[1] bei ištraukos iš romėnų ar kitų to meto tautų šaltinių. Atstatyti finikiečių fonetiką sudėtinga, nes jie savo rašte nežymėjo balsių (ne tik trumpų, kaip kiti semitai, bet ir ilgų).^[2][3][4]