Frydrichas Vilhelmas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Frydrichas Vilhelmas (1620 vasario 16 d. Berlyne – 1688 m. gegužės 9 d. Potsdame) – nuo 1640 m. gruodžio 1 d. iki mirties – Šventosios Romos imperijos kurfiurstas, Brandenburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje.
Remove ads
Biografija
_en_zijn_echtgenote_Louise_Henriette_van_Nassau_(1627-1667)_Rijksmuseum.jpg)
Frydrichas Vilhelmas, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo kurfiursto Georgo Vilhelmo ir Pfalco princesės Elžbietos Šarlotės sūnus. Augintas ir auklėtas Olandijos vietininko Friedricho Heinricho dvare.
Šeima
1646 m. pirmąkart vedė Oranijos princesę Luizę Henrietę, su kuria susilaukė šešių vaikų, tarp jų – būsimojo sosto paveldėtojo Frydricho III. 1668 m. vedę antrąkart Braunšveigo-Liuneburgo hercogaitę Dorotėją Sofiją, su kuria susilaukė dar septynių vaikų.
Vidaus ir užsienio politika
1640 m. paveldėjo Trisdešimtmties metų karo katastrofiškai nustekentą valstybę iš savo tėvo Georgo Vilhelmo. Stiprino Brandenburgo kurfiurstystės ir Prūsijos hercogystės, kurios 1618 m. buvo sujungtos asmenine unija, integralumą. Suverenumo, absoliutinės valstybės integralumo idealu laikė Prancūziją. Pragmatiškai ryžtingas ir reformoms palankus Frydricho Vilhelmo valdymo stilius padėjo pamatus tolimesniam Brandenburgo-Prūsijos valstybės suklestėjimui ir virtimu Europos didvalstybe.
Vidaus politikoje kovojo su luomais, mokesčių politika atimdamas valdžią iš vienų ir atleidimais nuo mokesčių privilegijuodamas sau ištikimą bajoriją. Labiausiai centralizijos tendencijoms priešinosi Rytprūsių luomai, tačiau per 1655–1660 m. Abiejų Tautų Respublikos-Švedijos karą jie neteko galimybės remtis Lenkijos, kuri turėjo vasaliteto teises į Prūsijos hercogystę, protekcija. 1656 m. Labguvos sutartimi Prūsijos hercogystės tiesioginę priklausomybę pripažino Švedija, o 1657 m. Vėluvos traktatu vasaliteto teisių atsisakė Lenkija. Tai buvo įtvirtinta 1660 m. Olyvos taikos sutartimi. Pasibaigus karui, besipriešinę Rytprūsių luomų vadai buvo nuteisti mirti arba kalėti.
Ūkyje Frydrichas Vilhelmas įvedė valstybinius mokesčius, vykdė merkantilinę ūkio politiką. Buvo tiesiami nauji keliai, kasami kanalai, statomos užtvankos. Trisdešimties metų karo padarytą žalą bandė kompensuoti plėtodamas žemės ūkį. 1685 m. Potsdamo ediktu jis priėmė apie 20 tūkst. iš Prancūzijos ir Olandijos ištremtų hugenotų, kurie šalyje ėmė plėtoti naujus amatus.
Pastatęs prekybos laivyną, pradėjo grobti kolonijas Afrikoje (1683 m. įsteigta Grosfrydrichsburgo faktorija Aukso Krante, kuri priklausė Prūsijai iki 1720 m.). Jo rūpesčiu Duisburge, kuris priklausė Frydricho Vilhelmo valdoms, įsteigtas universitetas, Berlyne – viešoji biblioteka.
Nuo 1644 m. Frydrichas Vilhelmas sukūrė nuolatinę Prūsijos kariuomenę, kurią turėjo išlaikyti visi valstybės luomai. 1672–1678 m. sėkmingai kariavo su Prancūzija ir Švedija. Užsienio politikoje siekė didinti šalies teritoriją. Jau Vestfalijos taikos sutartimi 1648 m. gavo Žemutinę Pomeraniją, Magdeburgą, Halberštatą bei Mindeną. Jo valdymo laikotarpis sutapo su Švedijos galybės nuosmukiu. 1675 m. po mūšio prie Ferbelino Frydricho Vilhelmo kariuomenė persekiojo Švedijos pajėgas iki pat Rygos. Laviravo tarp Prancūzijos ir Habsburgų – tuomet galingiausių Europos politinių jėgų – interesų, o 1686 m. nuo suartėjimo su Prancūzija galutinai pasuko į sąjungą su Habsburgais. Orientacija į sąjungą su jais Brandenburgo-Prūsijos valstybės užsienio politikoje vėliau išliko iki pat Frydricho II įžengimo į sostą.
Per Frydricho Vilhelmo valdymo laikotarpį Brandeburgo-Prūsijos valstybė išaugo nuo 79500 km² iki 112600 km² su 1,4 mln. gyventojų. Dėl savo pasiekimų ir įtakos Šv. Romos imperijoje buvo vadinamas „didžiuoju kurfiurstu“ (vok. Der Große Kurfürst).
Remove ads
Nuorodos
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads