Gruzijos karalystė

Gruzijos karalystė (gruz. საქართველოს სამეფო), dar žinoma kaip Gruzijos imperija^[1] – viduramžių Eurazijos monarchija, egzistavusi apie 1008–1490 m. Savo politinės ir ekonominės galios aukso amžių ji pasiekė karaliaus Dovydo IV ir karalienės Tamaros valdymo metu, XI–XIII a. Gruzija tapo viena iš pirmųjų krikščioniškųjų Rytų valstybių, o jos imperija Kaukaze^[2] ir vasalai driekėsi nuo Rytų Europos iki Anatolijos ir šiaurinių Irano sienų. Be to, ji turėjo religines valdas užsienyje, pavyzdžiui, Kryžiaus vienuolyną Jeruzalėje ir Ivirono vienuolyną Graikijoje. Gruzijos karalystė buvo pagrindinė istorinė dabartinės Gruzijos pirmtakė.

Gruzijos karalystė gruz. საქართველოს სამეფო
←   ←   ← 1008 – 1490
Vėliava Herbas
Location of {{{paprastas_pav}}} Gruzijos karalystė apie 1220 m.
Sostinė	Kutaisis (1008–1122) Tbilisis (1122–1490)
Kalbos	Gruzinų
Religija	Stačiatikybė
Valdymo forma	Feodalinė monarchija
Karalius
1008–1014	Bagratas III (pirmas)
1446–1465	Jurgis VIII (paskutinis)
Era	Viduramžiai
- Suvienijimas	1008 m., 1008
- Karalystės žlugimas	1490 m.

Keletą šimtmečių gyvavusi karalystė XIII a. nukentėjo nuo mongolų antpuolių, tačiau iki 1340 m. jai pavyko atkurti suverenitetą. Kitais dešimtmečiais prasidėjo Juodoji mirtis ir daugybė Timūro vadovaujamų invazijų, nusiaubusių šalies ekonomiką, gyventojus ir miestų centrus. Karalystės geopolitinė padėtis dar labiau pablogėjo žlugus Bizantijos, o vėliau Trapezundo imperijai. Dėl šių procesų XV a. pabaigoje Gruzija virto susiskaldžiusiu dariniu.