Karolingų renesansas

Karolingų renesansas (pranc. Renaissance carolingienne) – VIII a. pabaigos – IX a. pirmosios pusės kultūrinis sąjūdis, intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, literatūra, architektūra) Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje, dab. Prancūzijos ir Vokietijos teritorijoje.

Karolio Didžiojo imperija 768-811 m.

Alkuinas - vienas žymiausių Karolingų renesanso mokslininkų

Karolio minuskulas

Giesmės Kyrie eleison (Orbis factor) grigališkajam giedojimui fragmentas

Acheno koplyčios kupolo projektas

Renesanso sąvokos naudojimas šiam laikotarpiui yra sąlyginis, nes Renesansas labiau orientuotas į Antikos atgaivinimą ir mąstymo sekuliarizavimą. Dėl to kartais šis laikotarpis vadinamas Karolio Didžiojo švietimo reforma arba Karolingų atsinaujinimu (lot. renovatio).

Pradžia

Merovingų laikotarpiui būdingas bendras bažnytinės organizacijos, liturgijos, rašto kultūros ir architektūros nuosmukis. Karolingų renesansas siejamas su Frankų valstybės ūkine plėtra, glaudžia Bažnyčios ir valstybės sąveika, miestų stiprėjimu. Prie bažnyčių ir vienuolynų imta steigti mokyklas, domėtis pasaulietiniais mokslais, antikos kultūra. Imperatoriaus dvare pradėta telkti išsilavinusius žmones.

Iš pradžių Karolingų renesanso pagrindinis centras buvo Achene Karolio Didžiojo dvare suburtas ir anglosaksų mokslininko Alkuino vadovaujamas būrelis, vadinamas Akademija. Joje imperatoriaus pakviesti telkėsi to meto žymiausi mokslininkai.

Literatūra

Karolis Didysis Achene subūrė žymiausių to meto intelektualų būrį. Istorikas italas Paulius Diakonas parašė vieną žymiausių Karolingų renesanso veikalų „Langobardų istorija“ (Historia Langobardorum, VIII a.), Einhardas – „Karolio Didžiojo gyvenimas“ (Vita Karoli Magni, IX a. pr.). Buvo rašomi istoriografijos kūriniai, sukurti apologetiniai „Karališkieji analai“ (Annales Regni Francorum).^[1]

Kiti žymesni Karolingų renesanso atstovai – poetas ir mokslininkas Sedulijus Škotas, filosofas Jonas Skotas Erigenas. Alkuinas, Teodulfas iš Orleano.

Švietimas

Ture, Orleane, Reimse, Korbi, Šartre, Sankt Galene ir kitur buvo įsteigtos Svarbiausios mokyklos. Jos tapo ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaigomis su bibliotekomis, specialiomis įstaigomis prie vienuolynų – skriptorijais.

Karolingų laikotarpio mokykla susidėjo iš dviejų pakopų: žemesniosios (pasaulietinių mokslų) ir aukštesniosios (teologijos). Mokslai buvo modeliuojami pagal septynių laisvųjų menų schemą, perimtą iš romėnų, ir skirstomi į dvi grupes: Triviumą (gramatika, retorika, dialektika) ir Kvadriviumą (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika).

Mokslo atgimimas daugiausia buvo siejamas su gramatikos atgimimu. Plito lotynų kalba, ji vartota ne tik Bažnyčios liturgijoje, bet ir rašant imperijos įstatymų kodeksus. Formavosi nacionalinės romanų ir germanų kalbos, plėtojosi literatūra šiomis kalbomis.

Raštas

Karolingų renesanso laikotarpiu atsirado supaprastintas lotyniškas raštas, vadinamas Karolingų mažuoju, arba Karolingų minuskulu. Šis raštas turėjo aiškias ir lengvai įskaitomas raides, tvarkingą linijinę grafinę struktūrą, tapo populiarus visoje imperijoje, juo skriptorijuose buvo perrašinėjami antikos autorių kūriniai ir bibliniai tekstai. IX a. antrojoje pusėje Karolingų valdomose srityse buvo parašyti „Fuldos analai“ (Annales Fuldenses), „Šv. Benino analai“ (Annales Bertiniani) ir kt. metraščiai.

Suklestėjo grigališkasis giedojimas, pradėta natomis užrašyti melodijas. Paulius Diakonas sukūrė eilėraštį, kurio eilučių pirmosiomis raidėmis pavadintos muzikinės natos:

"Ut queant laxis
Resonare fibris
Mira gestorum
Famuli tuorum
Solve polluti
Labii reatum
Sancte Johannes"

Architektūra ir dailė

Pagrindinis straipsnis – Karolingų menas.

Karolingų renesanso architektūrai ir dailei būdingas vėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų, germanų meno tradicijų derinys. Iš akmens blokų statytos centriškojo plano bazilikos, baptisterijos, halinės bažnyčios ir koplyčios. Senovės romėnų pavyzdžiu pradėtos statyti įtvirtintos rezidencijos su kolonadų juosiamu vidiniu kiemu.

Atsirado bazilikų su transeptu ir bokštu virš kryžmos rytinėje dalyje bei skersiniu priestatu – vestverku. Pastatų vidus puoštas freskomis, mozaikomis, jose taikyta geometrinė kompozicija, ankstyvosios krikščionybės ikonografija. Žymiausi išlikę Karolingų renesanso meno paminklai: Acheno katedros koplyčia Pfalzkapelle (793-800 m., statytojas Odas Mecietis), Loršo vienuolyno vartų pastatas (prie Vormso, apie 800 m.)

Suklestėjo miniatiūrų tapyba, ypač Mece, Tryre, Reimse, Ture. Plėtota dramblio kaulo drožyba, emaliavimas, knygrišystė. Išliko „Godeskalko evangelijos“ (783 m.), „Dagulfo psalmyno“ (apie 790 m.), Šv. Emeramo „Codex aureus“ (apie 870 m.) miniatiūros.

Įtaka

Karolingų renesanso laikotarpis vadinamas pirmuoju renesansu, davusiu pradžią ankstyvosios scholastikos filosofijai. Karolingų renesanso kultūros atgaivinta klasikinė antikos literatūra ir mokslo sistema padėjo formuotis imperijos naujiems valdančiųjų pasauliečių aristokratų ir dvasininkų sluoksniams. Menas turėjo įtakos tolesnei prancūzų, vokiečių, italų dailės ir architektūros raidai.^[2]