Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba

LTSR Aukščiausioji Taryba – sovietinės valstybinės valdžios institucija okupuotoje Lietuvoje, veikusi nuo 1940 m. rugpjūčio mėn., kai susirinko Liaudies Seimas, iki 1941 m. birželio 21 d. ir nuo 1947 m. vasario mėn. iki 1990 m. kovo 11 d.

Rūmai, naudoti 1947–1981 m., dabar čia įsikūręs Vilniaus senasis teatras.

Dešimtojo šaukimo (1980 m.) LTSR AT deputatės (Kristinos Ambrozienės) pažymėjimas ir ženklelis

Įgaliojimai

Pagal LTSR Konstituciją tai turėjo būti aukščiausia atstovaujamoji valstybinės valdžios institucija, bet faktiškai ji vykdė sovietinės okupacinės valdžios nurodymus.

Priimdavo ir keisdavo LTSR konstituciją, įstatymus, nutarimus ir kt. teisės aktus, tvirtino ekonominės ir socialinės raidos planus, valstybės biudžetą, rinko Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, LTSR Aukščiausiąjį Teismą, sudarė Ministrų Tarybą, Liaudies kontrolės komitetą, nuolatines komisijas.

Aukščiausiąją Tarybą 1967 m. sudarė 290 deputatų, 1971 m. – 300 deputatų, 1975 m. – 320 deputatų, 1980–1990 m. – 350 deputatų, renkamų vienmandatėse apygardose. 1947–1971 m. deputatai rinkti 4 metų kadencijoms, 1975–1990 m. – 5 metų kadencijoms.^[1][2]

Pirmininkai:

• Boleslovas Baranauskas – 1940–1951 m.
• Feliksas Bieliauskas – 1951–1955 m.
• Vladas Niunka – 1955–1963 m.
• Antanas Barkauskas – 1963–1975 m.
• Ringaudas Songaila – 1975–1981 m.
• Lionginas Šepetys – 1981–1990 m.
• Vytautas Landsbergis – 1990 m.

Prezidiumas

Pirmininkai:

• Justas Paleckis (1940–1967)
• Motiejus Šumauskas (1967–1975)
• Antanas Barkauskas (1975–1985)
• Ringaudas Songaila (1985–1987)
• Vytautas Astrauskas (1987–1990)
• Algirdas Brazauskas (1990)