Langdarma
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Langdarma (tibet. གླང་དར་མ་ = glang dar ma), tikrasis vardas U Dumcenas (tibet. འུ་དུམ་བཙན་པོ = `u dum btsan) – paskutinis Tibeto imperijos imperatorius; valdė maždaug tarp 838–841 m.
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Tibeto tradicijoje Langdarma laikomas budizmo priešininku ir nuožmiu bon tikybos išpažinėju. Teigiama, kad 838 m. jis nužudęs savo brolį, imperatorių Ralpačeną, ir užėmęs sostą. Pradžioje jis sekęs budizmu, bet veikiamas mokytojo Vegjel Torės pasukęs į boną. Pasakojama, kad tada jis pradėjęs nuožmiai persekioti budistus, griovęs šventyklas ir vienuolynus. Tiesa, dabar tokia Langdarmos vertinimo tradicija mokslininkų užginčijama.
Langdarmos valstybė išgyveno suirutės laikotarpį: 840 m. kirgizams užpuolus Uigūrų kaganatą, daug uigūrų plūstelėjo į Tibetą.
Pasak tradicinės istorijos, Landgarmą nužudė budistų vienuolis Lhalungas Pelgji Dordžė. Po valdovo mirties kilo karas ir prasidėjo imperijos žlugimas bei susiskaldymo laikotarpis.
Sakoma, kad Langdarmą turėjęs du sūnus, kurie susigrūmę dėl valdžios.
Remove ads
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads