Laurynas Gucevičius

Laurynas Gucevičius (lenk. Wawrzyniec Gucewicz, krikštytas 1753 m. rugpjūčio 5 d. – 1798 m. gruodžio 21 d.), Laurynas Stuoka-Gucevičius (Masiulis)^[1] – lietuvių architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje.

Laurynas Gucevičius
Nežinomo autoriaus litografija, po 1801 m.
Gucevičiai
Herbas „Syrokomla“
Gimė	1753 m. rugpjūčio 5 d. Migonys
Mirė	1798 m. gruodžio 21 d. (45 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Vilniaus Šv. diakono Stepono bažnyčia
Tėvas	Simonas Masiulis
Motina	Kotryna Žekonytė-Masiulienė
Sutuoktinis (-ė)	Teofilė Hermanovskytė
Vikiteka	Laurynas Gucevičius

Biografija

Gimė valstiečių Simono ir Kotrynos-Žekonytės Masiulienės šeimoje Migonyse, krikštytas Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje.^[2] Mokėsi Kupiškio, Palėvenės mokyklose. Vėliau penkerius metus mokėsi Panevėžio Pijorų mokykloje, norėjo tapti pijorų vienuoliu, tačiau per gaisrą viską praradęs tėvas pasikvietė jį pagelbėti ūkyje.

Baigęs mokyklą, Laurynas Gucevičius atvyko į Vilnių. Neturėdamas pragyvenimo šaltinių, tapo vienuoliu misionieriumi. Susipažinęs su vyskupu Masalskiu,^[3] tuometiniu Edukacinės komisijos pirmininku, jo paveiktas, įstojo į diecezijos seminariją. Jo mokytojais buvo Tomas Husaževskis, Vilhelmas Kalinskis. Neturėdamas dvasininko pašaukimo 1773–1775 m. studijavo Vilniaus universitete pas matematikos profesorius Pranciškų Norvaišą ir Tadą Kundzičių. Taikomosios matematikos ir architektūros jį mokė tuo metu vienintelis Vilniaus architektas Martynas Knakfusas.

1778 m. išvyko į kelionę po Vakarų Europą, kur klausėsi architektūros paskaitų, susipažino su žymiausių to meto architektų kūryba. Pusantrų metų studijavo Paryžiaus Karališkojoje meno akademijoje pas įžymiausius to meto architektus Žaką Žermeną Suflo (1713–1780), žinomą kaip Paryžiaus Panteono statytoją, Klodą Nikola Ledu (1736–1806), Žaną Batistą Rondelė (1743–1829). Vėliau išvyko į Romą ir praleidęs užsienyje ketverius metus grįžo į Lietuvą.

Vilniuje kartu su Martynu Knakfusu tapo Ignoto Masalskio Verkių ansamblio statybos architektu. Vadovavo Vilniaus katedros rekonstrukcijai, už kurios projektą Stanislovo Augusto Poniatovskio buvo apdovanotas medaliu. 1785 m. pakanclerio Jurgio Chreptavičiaus pavedimu perstatė Vilniaus rotušę.

1789 m. už architektūros nuopelnus Seimo jam suteiktas bajoro titulas, o vyskupas Masalskis iš vyskupijos valdų paskyrė jam iki gyvos galvos dalį Šešuolių seniūnijos žemių, Bernatkų palivarką (kurį jis vadino Laura), esantį Braclavo apskrityje, ir mūrinį namą penkiasdešimčiai metų Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, Žydų skersgatvio kampe.

1789–1794 m. Gucevičius dėstė kartografiją ir karo inžineriją (nuo 1793 m. taip pat buvo civilinės architektūros profesorius), 1793 m. parengė architektūros dėstymo programą.

Laurynas Gucevičius dalyvavo 1794 m. sukilime. Organizavo Vilniaus civilinę gvardiją, kuriai ir vadovavo, kautynėse prie Ašmenos buvo sunkiai sužeistas.

Verkių (?) rūmų projektas su Stanislovo Augusto įrašu prancūzų kalba: „Lietuvio architekto Gucevičiaus užmiesčio dvaras. Pirmasis aukštas ir pjūvis.“^[a]

Laurynas Gucevičius po sunkios ligos mirė 1798 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios. 1865 m. šios kapinės buvo uždarytos. Sovietmečiu Šv. Stepono bažnyčia bei greta esančios kapinės buvo suniokotos, todėl architekto tiksli kapo vieta nėra žinoma, palaikai nėra surasti. Bažnyčios pašonėje įkastas kryžius su architekto vardu tik simbolinis.^[4]

Pagal kitus duomenis, Laurynas Gucevičius buvo palaidotas Rasų kapinėse. 1856 m. Adomo Kirkoro išleistoje knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių“, autorius apibūdindamas Rasų kapines rašo: Čia ilsisi architektas Laurynas Gucevičius, kuris taip papuošė Vilnių ir Lietuvą.^[5]

Šeima

Laurynas Gucevičius 1786 m. kovo 3 d. Vilniaus katedroje vedė Teofilę Hermanovskytę. Su ja susilaukė septyneto vaikų.^[6]

Darbai

• Vilniaus rotušė (pastatyta 1799 m.),
• Vilniaus katedra (pastatyta 1801 m.),
• Verkių rūmų ansamblis centriniai rūmai (neišlikę), arklidės ir kai kurie kiti pastatai,
• Čiobiškio dvaro rūmai ir Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia,
• Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia,
• Vidžių (dab. Baltarusija) teismo rotušė ir miesto viršininko namai,
• rekonstruota Raudonės pilis ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia,
• sudarytas Vilniaus vakarinės dalies topografinis planas.

Manoma, kad Laurynas Gucevičius kūrė projektus žinomoms didikų giminėms – Radviloms, Sapiegoms, Pacams, Tyzenhauzams ir kitiems.

• 
  Pirmasis Vilniaus Rotušės projektas
• 
  Verkių dvaro centriniai rūmai
• 
  Vilniaus rotušė
• 
  Vilniaus katedra
• 
  Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia
• 
  Sudervės Švč. Trejybės bažnyčia

Reikšmė

Paminklas Vilniuje, prie Šv. Kyžiaus bažnyčios.

Lauryno Gucevičiaus kūryba labai svarbi daugeliui klasicizmo laikotarpio Lietuvos, Lenkijos architektų. Iš jo darbų mokėsi vėlesnės Lietuvos architektų kartos. Architekto darbams būdingas formų didingumas, tūrių monumentalumas, statinio ryšys su aplinka, savitas antikinių architektūros formų traktavimas.

Atminimo įamžinimas

Gimtinėje

Laurynas Gucevičius gimė Migonių kaime, Kupiškio rajone. Jo gimtinės vietoje 1978 m. pastatytas atminimo paminklas (paminklo autorius skulptorius Petras Aleksandravičius, architektas Vytautas Gabriūnas), 1993 m. paminklas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.^[7]

Vilniuje

Paminklas Laurynui Gucevičiui (Liejyklos g. 4)

Lauryno Gucevičiaus gimtinėje Migonių kaime (Kupiškio r.)

L. Gucevičiaus paminklas prie jo vardo mokyklos Kupiškyje

1984 m. Vilniuje, priešais Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčią (S. Daukanto a., „Senamiesčio seniūnija“) trikampėje aikštelėje pastatytas paminklas Laurynui Gucevičiui įamžinti. Gipso skulptūrą sukūrė skulptorius Vladas Vildžiūnas, aikštelę suplanavo architektai Rimantas Dičius ir Aleksandras Lukšas. V. Vildžiūnas apie L. Gucevičiaus paminklą rašė: „Paminklas L. Stuokai-Gucevičiui [...] – abstrakčios konstrukcijos metamorfozė į figūrą ir portretą. Projekte L. Stuokai-Gucevičiui figūros poza griežta, santūri. Kompozicija daugiau koncentriška, padiktuota būsimos paminklo vietos.“ Paminklo kūrimą sunkino portretinės medžiagos trūkumas. Buvo remtasi V. Budreikos atrastu mažu gipsiniu L. Gucevičiaus biustu ir asmeniška, daugiaplane kūrėjo vizija.^[8]

Vilniaus universiteto Lauryno Gucevičiaus kiemas

Atminimo lenta Vilniaus universitete

Kai 1775 m. Edukacinė komisija įsigijo į rytus nuo Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kiemo esantį namą, universiteto rūmų kompleksas prasiplėtė iki Pilies gatvės. Po XIX a. perstatymų šioje vietoje susiformavo uždaras puikios akustikos kiemas. Jis pavadintas universiteto profesoriaus Lauryno Gucevičiaus vardu. Kiemo pastatuose buvo įkurta Lietuvos artilerijos kadetų mokykla, kurioje matematikos, topografijos ir fortifikacijos paskaitas skaitė L. Stuoka-Gucevičius. Ant šiaurinio korpuso sienos pritvirtinta jam skirta memorialinė lenta, kurią sukūrė skulptorius Konstantinas Bogdanas. Kiemas restauruotas 1971–1973 m. pagal architektės Eugenijos Urbonienės projektą. Atkasus ir restauravus gotikinius rūsius, įrengta studentų kavinė „Žaltvykslė“ (dabar restoranas „Aula“), kamerinis teatras. Ilgas, siauras koridorius jungia šį kiemą su Arkadų kiemeliu. Šiuo metu čia įsikūręs Azijos ir transkultūrinių studijų institutas (buvęs Orientalistikos centrs), rūsyje veikia studentų teatras.^[9]

Kituose miestuose

Lauryno Gucevičiaus bareljefas Juozo Balčikonio gimnazijos kiemelyje, atidengtas 2003 m. (autorius Vytautas Tallat-Kelpša). Bareljefas – gimnazijos abiturientų ir jų tėvų dovana mokyklai.^[10] 1997 m. Kupiškio mokyklai suteiktas Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardas, 2000 m. tapo gimnazija. 2017 m.prie mokyklos atkeltas paminklas (skulptorius Vaclovas Krutinis), 1993 m. paminklas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.^[11] Jo vardu pavadinta Kupiškio miesto centrinė aikštė ir gatvė. Lauryno Gucevičiaus vardu gatvės dar pavadintos Vilniuje, Migonyse.

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje atidengtos atminimo lentos Lauryno Gucevičiaus krikšto jubiliejaus proga.