Akivaizdus likimas

„Akivaizdus likimas” arba „Akivaizdi lemtis” (angl. Manifest Destiny) – terminas, vartotas XIX amžiuje, norint pažymėti, kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra lemta, netgi Dievo paskirta plėstis Šiaurės Amerikos žemyne, nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno krantų. Kartais „Akivaizdus likimas” buvo interpretuojamas taip plačiai, kad į šį terminą buvo įtrauktas ir visos Šiaurės Amerikos (Kanados, Meksikos, Kubos ir Centrinės Amerikos) absorbcija. „Akivaizdaus likimo” šalininkai tikėjo, kad ekspansija yra ne tik morališkai teisinga, bet ir tiesiog akivaizdi ir nesustabdoma. Nors iš pat pradžių terminas „Akivaizdus likimas” buvo naudotas kaip šūkis Šiaurės Amerikos ekspansijai įkvėpti, XIX amžiuje jis galiausiai tapo standartiniu istoriniu terminu.

Džono Gasto paveikslas „Amerikos progresas”. Paveikslas alegoriškai vaizduoja „Akivaizdų likimą”: moteris yra Kolumbija (ankstesnė JAV personifikacija). Kolumbija neša į vakarus civilizaciją kartu su Amerikos naujakuriais – tvirtina telegrafo laidus, rankoje laiko mokyklinį vadovėlį. Išryškinama skirtinga pionierių ekonominė veikla, ypač transporto formų kaita. Indėnai ir laukiniai gyvūnai bėga.

Terminą, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas 1839 m., 1845 m. panaudojo Niujorko žurnalistas Džonas L. O’Salivanas, norėdamas paskatinti Teksaso respublikos aneksiją. Vėliau terminas buvo naudotas paskatinti Europos kolonijinių ir indėnų žemių Didžiosiose lygumose ir vakaruose apgyvendinimą. Terminą XIX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje atgaivino Respublikonų partijos šalininkai, kurie šiuo terminu teoriškai pateisino JAV ekspansiją už Šiaurės Amerikos žemyno ribų. XX amžiaus pradžioje JAV politikai nustojo naudoti šį terminą, tačiau kai kurie apžvalgininkai vis dar tiki, kad „Akivaizdaus likimo” aspektai, ypač tikėjimas Amerikos „misija” remti ir saugoti demokratiją visame pasaulyje, vis dar turi įtakos Amerikos politinėje ideologijoje.