Socialinė atskirtis

Socialinė atskirtis arba socialinė marginalizacija – individo ar socialinės grupės nutoli(ni)mas nuo visuomenei įprasto gyvenimo lygio.

Socialinei atskirčiai būdingas skurdas, išstūmimas iš visuomenės. Tokie žmonės užima prastesnę socioekonominę padėtį. Jų gyvenimo būdas neatitinka priimtų nuostatų arba jie neturi minimalaus pragyvenimo lygio ar išsilavinimo (benamiai, narkomanai, alkoholikai, nusikaltėliai, nuskurdę žmonės ir pan.). Socialinei atskirčiai priešinga socialinė įtrauktis.^[1][2]

Pagrindinis socialinės atskirties problemos bruožas tas, kad egzistuoja riba tarp paplitusios daugumos ir išsiskiriančios mažumos. Skurdas nėra socialinės atskirties sinonimas. Neturtingų žmonių asmeninės savybės ne visada reiškia, kad žmogus neturi jokių socialinių ryšių. Socialinė atskirtis remiasi dinamišku atskyrimo nuo bet kokios socialinės, ekonominės, politinės ar kultūrinės sistemos procesų, kurie skatina socialinę integraciją.^[3]