Mikroneziečių laivyba

From Wikipedia, the free encyclopedia

Mikroneziečių laivyba
Remove ads

Mikroneziečių laivyba – Mikronezijos regione tarp vietos gyventojų mikroneziečių paplitusi laivybos ir navigacijos žinių, praktikų bei tradicijų sistema, leidžianti atlikti tolimas jūrines keliones Ramiajame vandenyne tarp tarpusavyje nutolusių salų. Mikronezijos Federacijoje išlikęs ir gaivinamas tradicinis orientavimasis jūroje ir kanojų gamyba UNESCO 2021 m. buvo paskelbta kaip nematerialusis pasaulio paveldas, reikalaujantis skubios apsaugos.[1]

Daugiau informacijos Orientavimasis jūroje ir kanojų gamyba Karolinų salose, Nematerialusis pasaulio paveldas ...
Remove ads

Raida

Pagrindinis straipsnis – Austroneziečių migracijos.

Milžiniškame Ramiojo vandenyno plote išsimėtę Mikronezijos salos ir atolai buvo apgyvendinti austroneziečių, jūrinių tautų, kurios kelis tūkstančius metų vystė laivybos technikas ir jų dėka galėjo sėkmingai apgyvendinti Malajų salyną ir Melaneziją. Kad išsilaikytų savaites ir mėnesius atviroje jūroje, jie išrado specialius šoninius balansyrus, kurie padėdavo kanojoms balansuoti vandenyje, ir kelis burių tipus, leidžiančius pasiekti didelį greitį. Taip pat jie išvystė nemažai įgūdžių laivo buvimo vietai nustatyti nenaudojant žiūronų, kompaso ir kitų prietaisų, kurie buvo žinomi kitose kultūrose.

Šios technologijos buvo atneštos į Mikronezijos salas II–I tūkst. pr. m. e. iš Filipinų salų ir Melanezijos. Vietos gyventojai nuolat naudojo laivybos įgūdžius naviguodami tarp atolų ir įveikdami didelius atstumus atviroje jūroje. Aktyviai plaukiojo Japo imperijos salynuose, gabendavo duoklę ir prekes.

Kelių šimtų kilometrų kelionės atvira jūra buvo įprastinė praktika, tačiau egzistavo ir apie 1000 km siekiantys plaukiojimai tarp Karolinų ir Marianų salų, kurie naudodavosi sezoniniais vėjais. Apie pastovius prekybinius santykius tarp šių salynų iki XIX a. liudija daug archeologinių radinių.[2] XIX a. pradžioje Vakarų keliautojai liudijo ir keliones, kurios galėdavo siekti 3000 km atviroje jūroje, pavyzdžiui, kelionės iš Japo į Rataką ir pan.[3]

Laivyba sudarė labai svarbią vietos tautų kultūros dalį. Navigacijos įgūdžius valdantys ir iš kartos į kartą perduodantys laivų kapitonai palu buvo labai gerbiami. Egzistavo specialios jų iniciacijos pwo.

XX a. atsirandant modernioms technologijoms ir plintant vakarietiškai kultūrai, tradicinės laivybos technikos pamažu buvo užmirštamos. Kolonijinė Vokietijos ir Japonijos valdžia neskatino šios laivybos. Atsiradus galimybei aprūpinti nutolusias salas lėktuvais, tradicinės laivybos poreikis mažėjo. Vis mažiau liko palu, o tradicines kanojas keitė motorinės valtys.

Remove ads

Tradicijos gaivinimas

Thumb
Mau Piailugas

XX a. viduryje tradicinė laivyba buvo išlaikyta tik atokiuose atoluose, išsibarsčiusiuose tarp Japo ir Čiuko salynų. 1970 m. Mikronezijos salose iš viso buvo išlikę 17 palu, daugiausia kilusių iš Satavalio, Poluvato, Pulato, Elato, Tamatamo ir Lamotreko atolų.[4]

Mau Piailugas (1932–2010) buvo vienas iš palu Satavalo atole, juo tapęs būdamas 18 metų. Bijodamas, kad tradicija bus prarasta, apie 1970 m. jis pradėjo aktyviai mokyti jaunus žmones, burti palu bendruomenę. Be to, bendradarbiaudamas su Polinezijos laivybos asociacija, jis naujai mokė užmirštų laivybos tradicijų ne tik Mikronezijoje, bet ir Polinezijoje.[5]

Kitas žymus Mikronezijos palu buvo Hipouras, kuris naudodamas tradicines technikas kanoja įveikė 1000 km kelionę iš Poluvato į Saipaną ir atgal.

2007 m. Satavalio atole įvyko pirmasis po 56 metų pertraukos pwo ritualas, kurio metu įšventinti 16 naujų palu. XXI a. tradicinę laivybą bandoma populiarinti visuomenėje, pritraukti jaunus žmones į laivybos mokyklas. Sklaida vyksta per socialinius tinklus, įvairias organizacijas ir mokyklas. Čia labai aktyvi yra švietimo organizacija Habele, orientuota į atokių Mikronezijos atolų švietimą, arba Waa’gey, siekianti atgaivinti laivybos tradiciją.[6]

Remove ads

Orientavimasis jūroje

Thumb
Dangaus sektorių pavadinimai satavaliečių kalba

Mikronezijoje šiais laikais gyvuoja dvi tradicinės laivybos mokyklos – Weriyeng ir Fanur.[7] Labiausiai atgaivintos Weriyeng mokyklos tradicijos. Jos palu orientuojasi jūroje pagal Saulę, žvaigždes, vėją, debesis, bangų formas, paukščius ir jūros gyvūnų bioliuminescenciją. Tai, kad artinamasi prie sausumos, signalizuoja dangaus spalva ir kiti ženklai.[8]

Dieną pagrindiniu orientyru tampa saulė, o naktį žvaigždės. Kadangi Mikronezija yra netoli pusiaujo, čia matomas pilnas dangaus skliautas, tad pagal žvaigždes galima lengviau nustatyti kryptis. Kad būtų paprasčiau, dangaus skliautas dalijamas į keliasdešimt sektorių. Esant apsiniaukusiam orui orientyrais tampa vėjas ir bangos.

Jūrinius kelius tarp salų palu turi gerai įsiminti pagal tik jiems vieniems suprantamus orientyrus atviroje jūroje. Tai reikalauja puikios atminties. Šią problemą maršaliečiai palengvino kurdami žemėlapius iš lazdelių, akmenukų ir kriauklelių, kurie atvaizduoja kelionės orientyrus.[9]

Kanojų gamyba

Thumb
Wa Karolinų salose
Pagrindinis straipsnis – Proa.
Thumb
Proa gaminimas Tobio atole
Thumb
Čiukiečiai prie kanojos XX a. pr.
Thumb
Voleajų kanoja Osakos muziejuje

Mikronezijoje jūrinėms kelionėms tarp atolų naudojamos didelės kanojos (proa), kurios gali siekti iki 30 m ilgio ir talpinti iki 50 žmonių bei maisto keliems mėnesiams. Turi vieną šoninį balansyrą. Jos vadinamos skirtingai: Karolinų salose vadinamos wa, Japo saloje – m’uw, Maršalo salose – walap, Marianų salose – sakman, o Kiribatyje – baurua. Balansyras Mikronezijoje žinomas kaip dahm (Ponapės kalba), thaam (Japo kalba), arba jų kognatais.[10]

Proa gamyba pripažįstama kaip svarbus amatas. Poluvate jis vadinamas héllap ir egzistuoja kelios mokyklos, tokios kaip hálinruk (Čiuko stilius) arba hálinpátu (Pativo salų stilius). Kanojos gaminamos iš duonmedžio rąsto, kuris skobiamas naudojant praktiškai tik vieną įrankį – vedegą. Trikampės burės tradiciškai buvo siuvamos iš pandano pluošto, tačiau mūsų laikais gali būti gaminamos iš bet kokios burinės medžiagos.[11]

Dėl specifinės sandaros proa yra vieni greičiausių laivų pasaulyje. Jų greitis gali siekti 22 mazgus (41 km/h) ir net daugiau.[12]

Remove ads

Kitos į pasaulio paveldą įtrauktos laivybos tradicijos

Remove ads

Šaltiniai

Loading related searches...

Wikiwand - on

Seamless Wikipedia browsing. On steroids.

Remove ads
Remove ads