Mingų dinastija
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Ming dinastija (kin. 明朝, pinyin: Míng Cháo) – dinastija, valdžiusi Kiniją 1368–1644 m., po Juan dinastijos, prieš Čing dinastiją. Ming valstybė buvo vadinama „Didžiąja Ming imperija“ (大明國; Dà Míng Guó). Sostinės – Nankinas, vėliau Pekinas.
Remove ads
Dinastijos įkūrimas ir Hong-u politika
Juan dinastijos valdymo pabaigoje kilo valstiečių sukilimai. Ypač sustiprėjo grupė, kuriai vadovavo Džu Juandžangas (Zhu Yuanzhang). 1368 m. Nankine jis įkūrė Ming dinastiją ir pasiskelbė jos imperatoriumi Hong-u (Hongwu, arba Ming Taizu – Ming Taidzu). 1387 m. galutinai suvienyta visa Kinija. Kadangi šalis buvo nuniokota karo ir mongolų išnaudojimo, stengiamasi atstatyti ekonomiką: vykdomi irigaciniai projektai, sodinami miškai, skiriamas didelis dėmesys žemės ūkiui. Hong-u žemės ūkį laikė ekonomikos pagrindu, todėl ir vėliau kinų ekonomika buvo smarkiai orientuota šia kryptimi.
Buvo įvesta lidzia (lijia) sistema, pagal kurią dešimties šeimų grupės sudarė bendrijas, kurios buvo pačios atsakingos už mokesčių mokėjimą, darbų atlikimą, tvarkos priežiūrą. Aukščiausia valdžia buvo kaimo seniūnai. Hong-u buvo valstiečių kilmės, todėl labai nepasitikėjo intelektualais ir valdininkais buvo linkęs skirti žemesniųjų klasių atstovus, o vietinės reikšmės biurokratus turėjo kontroliuoti kaimų seniūnai. Song laikų dideli ūkiai buvo nusavinti, padalinti ir išnuomoti, uždrausta laikyti vergus, todėl ilgainiui ėmė dominuoti maži žemės ūkiai.
Hong-u buvo labai įtarus ir persekiojo net tuos, kurie jam padėjo pasiekti valdžią. Jis centralizavo imperijos valdymą, sutelkė daug galios savo rankose. Hong-u politika lėmė įtampą intelektualų sluoksniuose. Intelektualai persekiojami.
Hong-u įvedė žmonių registravimo sistemą: kiekvienas turėjo būti priskirtas valstiečių, karių arba amatininkų grupei. Grupės nariu tampama gimstant, ir jos pakeisti negalima. Tačiau žmonės atrado būdų apeiti šią griežtą sistemą, ir ilgainiui gyventojų surašymų duomenys ėmė neatitikti realybės.
Norėdamas padaryti savo giminę išskirtine, Hong-u surašė savo palikuonių pareigas ir teises: jo palikuonys turėjo gyventi laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir juos turėjo išlaikyti valstybė. Vėliau gausaus palikuonių būrio išlaikymas tapo didele problema.
Remove ads
Ekspansija ir izoliacija
Ming laikais kinai ėmė kontroliuoti Turkestaną. Azijos tautos, turinčios priėjimą prie jūros, mokėjo Kinijos imperatoriui duoklę. Didysis kanalas šalies viduje buvo išplėstas ir skatino vidaus prekybą.
Po Hong-u mirties prasidėjo kovos dėl sosto. Imperatoriumi buvo paskirtas Hong-u vaikaitis, tačiau jis išsilaikė tik trejus metus, tada jį nuvertė ketvirtasis Hong-u sūnus Džu Di (Zhu Di), tapęs imperatoriumi Jongle (Yongle). Jo politika buvo orientuota į tarptautinių ryšių plėtimą.
Didžiausias užmojis buvo septynios jūrų ekspedicijos (1405–1433), kurioms vadovavo eunuchas Dženg He. Kinai pasiekė Gerosios Vilties kyšulį, yra manančių, kad ir Amerikos žemynus. Į pirmąją ekspediciją iškeliavo 317 laivų ir 28000 žmonių – tai buvo didžiausia istorijoje jūrų ekspedicija. Dženg He atgal pargabeno daug prabangių daiktų. Pagrindinis ekspedicijų tikslas buvo užmegzti diplomatinius santykius. Nors buvo siekiama, kad kuo daugiau valstybių mokėtų Kinijai duoklę, priešingai nei didžiosios europiečių ekspedicijos, šios nebuvo karinės ir nesiekė užgrobti svetimų žemių.
Tačiau jūrų kelionės baigėsi. XV a. pabaigoje buvo uždrausta statyti jūrinius laivus ir apskritai palikti šalį: Kinija izoliavosi. Manoma, kad tai buvo atsakas į piratavimą. Be to, nors Dženg He keliones rėmė rūmų eunuchai, prieš jas buvo eunuchų įtakos grėsmę nuolat jautę konfucianistai intelektualai valdininkai. Užsivėrus Kinijos sienoms, tapo sunku pakliūti į šalį ir svetimšaliams: todėl į didžiąsias jūrines keliones kiek vėliau nei kinai pasileidę europiečiai su Kinija kontaktus mezgė nelengvai.
XVI a. vid. prekyba vėl išjudėjo, sidabrui pakeitus popierinius pinigus: Kinija ėmė importuoti sidabrą. Suklestėjo nauji miestai. Kultūros srityje klesti populiarioji literatūra, sukuriami žymieji romanai „Auksinis lotosas“, „Kelionė į vakarus“ ir kt.
Remove ads
Didžioji siena
Kai Ming ėmė dažniau puldinėti mongolai, buvo nuspręsta juos sustabdyti sustiprinus didžiulę nepralaužiamą sieną, pradėtą statyti dar prieš šimtmetį, 1368 m. Tai buvo nauji įtvirtinimai, šiandien vadinami Didžiąja kinų siena, tose vietose statomi dar nuo Čin laikų (III a. pr. m. e.). Naujoji siena ėjo šiaurine Ming žemių riba.
Dinastijos nuosmukis
Imperatoriai po Jongle skyrė mažai dėmesio užsienio politikai, todėl Ming kariuomenė nusilpo. Stiprėjo mongolai. Pakrantėse siautėjo japonų piratai. Japonai taip pat bandė užkariauti Korėją ir Kiniją: nors kinai juos nugalėjo, imperija patyrė didelių finansinių nuostolių. XVII a. pradžioje Ming dinastija praktiškai prarado šiaurės rytų teritorijų kontrolę. Tauta, kilusi iš buvusios Dzin dinastijos (džurčenai), sparčiai plėtė savo įtaką iškart už Didžiosios sienos.
Vidaus politikoje imperatoriai valstybe pernelyg nesirūpino, todėl praktiškai valdė arba įtakingi valdininkai, arba eunuchai. Ministrai nesutarė tarpusavyje, kas eunuchams buvo labai naudinga. Eunuchų pradėjo daugėti dar Hong-u valdymo laikais. Jie kontroliavo slaptąją policiją, imperatoriaus iždą ir kt. Šitokį eunuchų sustiprėjimą lėmė Hong-u politika: tai, kad jis nepasitikėjo valdininkais intelektualais, sukūrė vakuumą tarp aukščiausios valdžios (imperatoriaus) ir žemiausių valdininkų. Be to, vėlesni valdovai buvo silpni ir valdyti nesugebėjo.
Remove ads
Dinastijos žlugimas
Dinastijos valdymo pabaigoje Kinija buvo turtinga, ekonomiškai klestinti šalis, sėkmingai gyvavo menai, filosofija. Daugelis intelektualų bijojo imtis valdininko darbo (dėl šalyje įsigalėjusių eunuchų įtakos), todėl nuo XVI a. pab. daug jų nedalyvauja valstybiniuose egzaminuose ir nesiekia gauti posto. Kita vertus, nuolat buvo tokių intelektualų grupių, kurios buvo pasiryžusios likti ištikimos dinastijai, t. y. išlaikyti pačios dinastijos tęstinumą, pavienių imperatorių klaidas laikant ne tokiomis reikšmingomis kaip tradicijos išlikimas.
Armijoje dėl nemokamų atlyginimų pagausėjo dezertyrų, kurie sudarydavo banditų būrius. Banditai ėmė keliauti link sostinės Pekino. Tuo metu grėsmę imperijai kėlė ir mandžiūrai: Ming juos sugebėjo atmušti 1623, 1628 m., tačiau nebesugebėjo atgauti kontrolės Mandžiūrijos regione. Nuo 1629 m. mandžiūrai nuolat puldinėjo Šiaurės Kiniją. 1636 m. jie paskelbė įkuriantys Čing (Qing) dinastiją, 1637 m. nugalėjo Ming sąjungininkę Korėją. Taigi imperatorius buvo linkęs labiau rūpintis mandžiūrų keliama grėsme, o ne banditų būriais. Tačiau banditai į Pekiną įžengė pirmi – 1644 m. gegužės 26 d. maištininkai su Li Dzičengu (Li Zicheng) priešakyje užėmė sostinę. Imperatorius nusižudė. Dalis imperatoriaus giminių Nankine suformavo rezistencinę valdžią, vadinamą Pietų Ming.
Iškart po to mandžiūrai perėjo Didžiąją sieną (Ming generolas atvėrė jiems vartus), sumušė maištininkus ir pasiskelbė išvaduotojais. Nors iki 1662 m. mandžiūrai turėjo kovoti su Pietų Ming valdžia, 1644 m. laikomi Čing dinastijos valdymo pradžia.
Remove ads
Valdovai
Pietų Ming
Remove ads
Nuorodos
- Archyvuota kopija 2010-06-01 iš Wayback Machine projekto.
- Archyvuota kopija 2006-04-27 iš Wayback Machine projekto.
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads