Minimalus darbo užmokestis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Remove ads
Minimalus darbo užmokestis (minimali mėnesinė alga, MMA) – minimali alga (atlyginimas už darbą), nustatytas valstybės ir (arba) darbdavių bei profsąjungų susitarimu, už kurį legaliai leidžiama samdyti darbuotoją. Minimalus užmokestis paprastai skaičiuojamas darbo valandai.
Istorija
1894 m. Naujoji Zelandija pirmoji valstybė įteisina minimalų darbo užmokestį. MMA Australijoje įvestas 1896 m.; Didžiojoje Britanijoje – 1909 m.; JAV – 1938 m. Iš viso apie 100 šalių pasaulyje turi nusitačius MMA, iš kurių 22 priklauso Europos sąjungai. Švedija, Suomija, Danija, Austrija, Kipras bei Italija yra nenustačiusios MMA, bet jų darbuotojų profsąjungos vis vien derasi dėl minimalaus užmokesčio konkrečiuose ekonomikos sektoriuose.[1]
1961 m. buvo pasirašyta Europos socialinė chartija, kuri nustatė, kad minimali mėnesinė alga turi sudaryti 68 % nuo vidutinės algos. 1996 m. šis reikalavimas buvo sumažintas iki 60 %. 1999 m. Lietuva ratifikavo Europos socialinę chartiją 2001 m.[2] 2020 m. sausio 1 d. Lietuvoje minimalaus ir vidutinio atlyginimo santykis siekė apie 47,5 %.[3]
Remove ads
MMA ir nedarbas
Neoklasikinė ekonomika tardama, kad darbo jėga yra tiesiog žaliava, teigia, kad dirbtinai padidinus jos kainą, jos pasiūla padidėja, tačiau paklausa sumažėja, ir taip turime prekės perteklių rinkoje. Darbo rinkoje toks perteklius virsta papildomu nedarbu, kuris būna didesnis, jei nustatytas minimalus atlyginimas, nei tada, kai jis nereguliuojamas. Taigi, padidinus minimalią algą padedama darbuotojams, kurių algos padidėja, tačiau nukenčia nepasamdyti (arba netenka darbo), nes silpni verslai mažina užimtumą.
Nagrinėjant realią situaciją, kai yra įvairaus laipsnio socialinės išmokos, kalbant apie realiai galimą monopolijos darbo rinkoje situaciją, kai pirkėjas (šiuo atveju darbdavys) turi tiek galių rinkoje, kad gali nustatyti darbo užmokesčio lygį, situacija tampa kitokia. Turint omenyje asimetrinę informaciją, mobilumo stygių ar tai, kad žmonės protauja, tai galima ir tokia situacija, kai minimalaus atlygio padidinimas padidina užimtumą.
Minimalaus darbo užmokesčio šalininkai teigia, jog jis sumažina išnaudojimą ir užtikrina, jog kiekvienas galės legaliai užsidirbti pragyvenimui. Minimalios algos padariniai, pasak šalininkų, yra pakilęs neturtingiausių gyvenimo lygis, visuminio vartojimo prieaugis, pakilęs darbo našumas (nes tikėtina, jei daugiau moki, daugiau ir reikalauji), sumažėjusi valstybės socialinių išmokų našta, didesnis noras dirbti, o ne naudotis socialinėmis išmokomis, galimai susitraukęs ekonomikos šešėlis, padidėjęs darbuotojų noras mokytis ar aukštesnis technologinis šalies gamybos lygis (kadangi brangesnė darbo jėga verčia ieškoti naujesnių technologinių jos pakaitalų).
Oponentai priešingai mini politinį-ekonominį protekcionizmą, kuris iš darbo rinkos pašalina silpnesnius (ar smulkius) konkurentus ir silpnina įmonių galias mažinti atlyginimus ekonomikai smunkant, didina nedarbą, didina sąnaudų infliaciją, gali iš darbo rinkos pašalinti ištisas gyventojų grupes ar mažina neturtingųjų norą mokytis.[4]
Tiek šalininkų, tiek oponentų teiginiai gali būti ir yra patvirtinti rimtais empiriniais tyrimais. Kodėl darbo užmokesčiui ne visada galioja rinkos dėsniai, iki galo nėra aišku. Jozefas Stiglicas teigia, jog nukrypimus nuo rinkos dėsnių sukelia tai, jog tiek darbo ieškantys žmonės, tiek ir darbdaviai yra nepakankamai gerai informuoti apie įvairiose darbo vietose uždirbamus atlyginimus bei esamas laisvas darbo vietas.
Remove ads
Lietuvoje
Minimalus mėnesinis atlyginimas (bruto) Lietuvoje siekė 607 eurus (2020 m. sausio 1 d. duomenimis.[5]) Nuo 2020 liepos 1 d. pritaikius 400 eurų neapmokestinamų pajamų dydį MMA (neto) sudaro 447 eurų.[6]
2020 metų pradžioje pagal nominalią (bruto) MMA išraišką eurais Lietuva yra 14 vietoje visoje Europos Sąjungoje ir lenkia aštuonias šalis - Bulgariją, Čekiją, Estiją, Latviją, Kroatiją, Rumuniją, Slovakiją, Vengriją. Iš pirmojo įspūdžio aukštą vietą Lietuva užima dėl to, kadangi šešios Europos Sąjungos valstybės (Austrija, Danija, Italija, Kipras, Suomija ir Švedija) yra nenustačiusios minimalaus atlyginimo[5]. Taip pat, nuo 2019 m. sausio 1 d. visiems atlyginimams buvo pritaikytas 1,289 koeficientas[7] (t. y. 2018 m. nustatytas 400 eurų minimalus atlyginimas perskaičiuotas į 515,60 eurus). Pagal realųjį (neto) MMA Lietuva lenkia keturias šalis (Bulgariją, Latviją, Rumuniją ir Vengriją) ir kartu su Kroatija dalijasi 17-18 vietas iš 22 Europos Sąjungos valstybių, kurios yra nusistačiusios MMA.
Lietuvos realusis (neto) minimalus atlyginimas sudarė 437 eurus ir buvo 19% aukštesnis nei Latvijos (366 eurai) bet 20% žemesnis nei Estijos (546 eurai). Lietuva patenka tarp ES šalių, kur per pastaruosius dešimt metų MMA augo sparčiausiai. Atmetus 2019 metais pritaikytą atlyginimų perskaičiavimo koeficientą, Lietuvoje MMA nuo 2010 iki 2020 m. išaugo 104%, Estijoje - 110%, Latvijoje – 68%[8]. Minimalus darbo užmokestis Lietuvoje padvigubėja maždaug kas dešimtmetį (2000 metais siekė apie 125 eurus, 2010 metais - 231 eurą, 2020 metais - 471 eurą, atmetus perskaičiavimo koeficientą).
2018 m. darbuotojų, dirbančių visą darbo dieną ir gaunančių minimalią algą, buvo apie 25 500 (apie 2,5% visų dirbančiųjų). Tuo tarpu dirbančių ne visu etatu ir gaunančių ne daugiau kaip minimalią algą (neturint jokių kitų deklaruojamų pajamų) buvo apie 123 000 (apie 10,9% visų dirbančiųjų)[9]. Lietuvos šešėlinė ekonomika didesnė nei kitų Europos sąjungos šalių.[10]
Remove ads
Taip pat skaitykite
Literatūra
- Card David, Krueger Alan. (1995). Myth and measurement: The new economics of the minimum wage. Princeton, NJ. Princeton University Press.
- Jozeph Stiglitz (2002). Employment, social justice and societal well – being Archyvuota kopija 2006-07-25 iš Wayback Machine projekto. International Labour Review, 141 (1-2), p. 9 – 29.
Šaltiniai
Wikiwand - on
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Remove ads