Nepilnametystė

Nepilnametystė, nepilnametis – fizinis asmuo, kuris nėra sulaukęs atitinkamo amžiaus, jog būtų laikomas suaugusiu (pilnamečiu). Konkretaus amžiaus riba priklauso nuo kiekvienos valstybės teisės, tačiau daugelyje šalių, įskaitant ir Lietuvą, nepilnamečiu žmogus teisiškai nustoja būti tuomet, kai sulaukia 18-os^[1] (išimtinai 21 metų);^[2] Lietuvoje mažametis yra asmuo, nesulaukęs 14 metų amžiaus.^[3] Termino nepilnametystė taikymas gali varijuoti priklausomai nuo konteksto, pavyzdžiui, alkoholio (stipriųjų gėrimų) prieinamumo.^[4]

Teisinė apsauga

Nepilnametis teisiškai yra vaikas ir turi ribotą teisinį veiksnumą, t. y. teises ir pareigas, galimybes jam pačiam savarankiškai veikti palyginus su suaugusiais asmenimis. Jų atžvilgiu galioja pilnamečiams nebūtinai taikytini teisiniai apribojimai, kuriais siekiama apsaugoti nepilnamečių fizinę bei psichinę sveikatą nuo alkoholio, cigarečių, kvaišalų ar lytinio išnaudojimo.^[5] Nepilnamečiams taip pat neleidžiama vairuoti, tuoktis bei balsuoti rinkimuose.^[6][7] Teisiškai mažamečių statusas palyginti su vyresniais nepilnamečiais pasižymi dar didesne apsauga.^[3]

Baudžiamoji atsakomybė

Baudžiamosios teisės, kriminologijos, psichologijos bei sociologijos mokslų sankirta, atsiradusi 2003 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, numatė jame galimybę jauniems pilnamečiams (18–20 m.), padariusiems nusikalstamą veiką, taikyti kai kuriuos nepilnamečiams skirtus baudžiamosios atsakomybės ypatumus, kai jauno pilnamečio socialinė branda prilygsta nepilnamečio brandai.^[2] Mažamečių teisinis veiksnumas yra dar siauresnis nei 14–18 metų amžiaus vaikų.^[3]