Semitai

Semitai (gr. Sēm < hebr. ‏Šem‏‎ – Semas (vienas iš Nojaus sūnų)) – semitų kalbomis kalbančios tautos ir kultūros.

Sąvokos kilmė

„Semitų“ tautų sąvoka yra kilusi iš Biblijos pasakojimų apie senovės žydams žinomų kultūrų kilmę. Artimiausios žydams kultūros ir kalbos buvo siejamos su bendra kilme iš jų visų protėvio Semo. Priešai paprastai buvo kildinami iš jo prakeikto sūnėno Kanaano.

Antisemitizmas paprastai asocijuojamas tik su žydais. Šį terminą 1879 m. pirmąkart panaudojo vokiečių žurnalistas Wilhelm Marr savo pamflete „Vokiškumo pergalė prieš žydiškumą“. 1879 m. Marr sukūrė „Antisemitizmo lygą“.

Senovės semitų tautos

• Akadai migravo į Mesopotamiją 4 tūkstantmetyje pr. m. e. ir susiliejo su ne semitų kilmės mesopotamiečiais (šumerais) į vėlyvojo bronzos amžiaus asiriečius ir babiloniečius.^[1][2]
• Ebliečiai – 23 a. pr. m. e.
• Aramėjai – 16-8 a. pr. m. e.^[3][4]
• Ugaritai, 14-12 a. pr. m. e.
• Kananitų kalbomis kalbančios tautos ankstyvajame geležies amžiuje:
  • Amoritai
  • Ammonitai
  • Edomitai
  • Hebrajai, įkūrę Senovės Izraelio ir Judėjos karalystes, žydų protėviai.
  • Moabitai
  • Finikiečiai, įkūrę Viduržemio kolonijas, tarp jų ir Kartaginą.
• Senosios Pietų Arabijos kalbomis kalbančios tautos:
  • Jemeno sabėjai – IX–I a. pr. m. e.
  • Jemeno minėjai – IX–I a. pr. m. e.
  • Jemeno katabanai – IX–I a. pr. m. e.
  • Jemeno himjaritai – IX–I a. pr. m. e.
• Etiosemitų kalbomis kalbančios tautos
  • Aksumitai – nuo IV a. pr. m. e. iki VII m. e. a.
• Arabai, Senovės šiaurės arabų kalba kalbantys beduinai
  • Gindibu arabai IX a. pr. m. e.
  • Lihianitai – VI–I a. pr. m. e.
  • Tamudai – II–V a.
  • Gasanidai – III–VII a.
  • Nabatėjai