Smėlis

Smėlis – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš nuotrupinių dalelių.

Smėlio dalelių vaizdas naudojant elektroninį mikroskopą

Vankuverio paplūdimio smėlis (2 cm² vaizdas, Kanada)

Apie Utenos mikrorajoną žr. Smėlis (Utena).

Dalelių skersmuo svyruoja nuo 0,063 mm iki 2 mm. Smėlis beveik ar visiškai nesucementuota uoliena t. y. biri, nevienalytė. Vienalytė sucementuota įvairiais cementais uoliena vadinama smiltainiu. Smėlis pagal savo kilmę gali būti fliuvioglacijalinis, jūrinis, aliuvinis (upinis), eolinis. Smėlio mineralinė sudėtis gana įvairi. Jis gali būti monomineralinis, sudarytas praktiškai iš vieno mineralo (kvarcinis, feldšpatinis ir pan.), taip pat polimineralinis – iš įvairių mineralų nuolaužų. Mineralinė smėlio sudėtis priklauso nuo fiziškai ardomų uolienų mineralinės sudėties. Jei ardomos jūrinės nuogulos ar smėlis akumuliuojasi šiltose jūrose – smėlis bus karbonatinės sudėties – klintinis smėlis, jei klostosi vulkaninės salos pakrantėse – vulkaninis smėlis. Didžioji smėlio dalis klostosi dykumose. Jose iš smėlio supūstomos didelės kopos.

Panaudojimas

Smėlis naudojamas betono gamyboje. Monomineraliniai smėliai, pavyzdžiui, kvarcinis, naudojami stiklo gamyboje. Taip pat smėlis naudojamas kaip abrazyvinė medžiaga, vandens filtruose.

Smėlis Lietuvoje

Smėlis, randamas Lietuvos teritorijoje gali būti suskirstytas į kelias grupes:

• Jūrinis, randamas prie Baltijos jūros, polimineralinis, sudėtiniai mineralai: kvarcas, feldšpatas, ilmenitas, granatas ir kt.
• Eolinis, randamas palei jūros pakrantę, Kuršių nerijoje, taip pat Dzūkijos miškuose.
• Aliuvinis – prie visų Lietuvos upių.
• Fliuvoglacialinis pasiskirstęs praktiškai visoje Lietuvoje. Šis smėlis naudojamas betono gamyboje.
• Limnoglacialinis, smulkesnis bet geriau išrūšiuotas smėlis.
• Kvarcinis smėlis kasamas Anykščių rajone. Šis smėlis susiklostė neogeno periode.

Didžiausius smėlio išteklius turi Vilniaus, Trakų, Zarasų, Varėnos, Jurbarko rajonai.^[1] 2004 m. Lietuvoje buvo iškasta 2 mln. 784 tūks. t smėlio. Kvarcinio smėlio – 58 tūkst. t.