Turkų osmanų kalba

Turkų osmanų kalba (لسان عثمانى‎, Lisân-ı Osmânî) – išnykęs turkų kalbos variantas, vartotas Osmanų imperijos laikais. Tai buvo oficiali raštų ir literatūrinė imperijos kalba. Nuo šiuolaikinės turkų kalbos skyrėsi arabiškų ir persiškų skolinių gausa bei arabiškos abėcėlės naudojimu. Osmanų kalba naudota daugiausia oficialiame lygmenyje, tuo tarpu kaimo žmonės naudojo kalbą su mažiau skolinių ir artimesnę šiuolaikinei turkų kalbai.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Turkų osmanų kalba لسان عثمانى‎
Kalbama	Osmanų imperija
Kalbančiųjų skaičius	nebevartojama
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	į šimtuką nepatenka
Kilmė	Altajaus  – tiurkų   – ogūzų    – osmanų
Kalbos kodai
ISO 639-2	ota
ISO 639-3	ota

Pagal socialines klases vartoti trys osmanų kalbos variatai:

• iškalbingoji (Fasih Türkçe) – poezijos, administracinė kalba
• vidurinioji (Orta Türkçe) – aukštuomenės, prekybinė kalba
• šiurkščioji (Kaba Türkçe) – žemutinių klasių kalba

Istoriškai osmanų kalba skirstoma į šiuos vytymosi etapus:

• senoji osmanų kalba – naudota iki XVI a. seldžiukų bei turkų beilikuose;
• klasikinė osmanų kalba – vartota nuo XVI iki XIX a., įprasčiausia osmanų kalbos forma;
• naujoji osmanų kalba – vėlyvosios Osmanų imperijos (XIX–XX a. pr.) kalba, paveikta vakarietiškų kalbų.

1923 m. žlugus Osmanų imperijai Mustafa Kemalis Atatiurkas radikaliai pakeitė kalbą, atsisakydamas arabiškų ir persiškų skolinių, arabų rašto bei dalies gramatinių ypatybių, atkeliavusių iš persų.