Užpakalinės eilės balsiai

Užpakalinės eilės balsiai – tam tikri kalbose vartojami balsiai. Pagrindinis jų požymis – tariant aukščiausia liežuvio vieta pasislenka į burnos galą, gilumą, tačiau nesukuriamas susiaurėjimas, verčiantis tarti priebalsį.^[1]

TFA balsiai: užpakaliniai (back), beveik užpakaliniai (near-back).

Lietuvių kalboje vartojami užpakalinės eilės balsiai [uː], [ʊ], [oː], [ɔ], [ɑː], [ɐ], žymimi atitinkamai raidėmis ū (ų), u, o, o, a (ą), a;^[2] [oː] yra ilgasis balsis o savos kilmės žodžiuose ir prisitaikiusiuose skoliniuose (mótina, sõdas, põnas), [ɔ] – trumpasis o daugiausia tarptautiniuose žodžiuose (anekdòtas). Užpakaliausias, toliausiai nuo dantų esantis balsis yra [ɑː],^[3] lietuvių kalbos rašyboje žymimas raidėmis a (ã, á), ą.

Beveik užpakalinės eilės balsiai iš esmės yra užpakalinių balsių porūšis; jokioje kalboje nesupriešinami beveik užpakalinės ir užpakalinės eilės balsiai remiantis vien šiuo požymiu.

Dalinis TFA užpakalinės eilės balsių sąrašas

• Nesulūpintas užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo balsis [ɯ]
• Sulūpintas užpakalinės eilės aukštutinio pakilimo balsis [u]
• Nesulūpintas užpakalinės eilės beveik aukštutinio pakilimo balsis [ɤ]
• Sulūpintas užpakalinės eilės beveik aukštutinio pakilimo balsis [o]
• Nesulūpintas užpakalinės eilės beveik žemutinio pakilimo balsis [ʌ]
• Sulūpintas užpakalinės eilės beveik žemutinio pakilimo balsis [ɔ]
• Nesulūpintas užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsis [ɑ]
• Sulūpintas užpakalinės eilės žemutinio pakilimo balsis [ɒ]

Taip pat esama nemaža užpakalinės eilės balsių, neturinčių savo užrašymo TFA ([uᵝ], [ʊ̜], [oᵝ] ir kt.) arba žymimų diakritiniais ženklais, norint patikslinti jų tarimą (⟨u̞⟩, ⟨o̝⟩, ⟨ʊ̠⟩).