Lietuvos vietovardžiai

Lietuvos vietovardžiai – Lietuvos gyvenviečių, vandens telkinių, miškų ir kitų geografinių objektų, nusakančių vietovę, pavadinimai. 1991 m. įkurtas Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyrius, be kita ko kaupiantis informaciją ir apie vietovardžius.

Lietuvos vietovardžių žodynas – didžiausias ir išsamiausias leidinys apie šalies vietovardžius

Vietovardžiai Lietuvoje yra svarbi kultūros ir etninės tapatybės dalis. Juose užkoduojamos ne tik žinios apie vietovės geografines, kraštovaizdžio savybes, augaliją ir gyvūniją, bet ir apie krašto istoriją – jie yra tautos atmintis. Jose atsipindi ir pagonybės mitologija, neretai jie siejami su sakmėmis, padavimais, tikėjimais.

Be to, dauguma Lietuvos vietovardžių yra baltiški, ir atspindi senąsias baltų kalbas, kartu yra suprantami baltiškąją tradiciją tęsiantiems Lietuvos gyventojams. Per daug okupacijos metų vietovardžius buvo bandoma ištrinti, juos keisti slaviškais ar germaniškais. Sovietmečių sunaikinus daugybes kaimų ir viensėdžių, daug vietovardžių buvo išbraukti iš žemėlapių. Lietuvoje vyksta judėjimas siekiantis juos išlaikyti atmintyje, įamžinti bei atkurti.

2018 m. birželio 14 d. Lietuvos seimas nutarė paskelbti 2019-uosius metus Vietovardžių metais.^[1] 2019 m. sausio 16 d. vyriausybė patvirtino atitinkamų priemonių planą.^[2] Dėl savo svarbos Lietuvos kultūroje 2020 m. vietovardžiai buvo įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą^[3].

Norminimas

Lietuvos vietovardžių kalbinė šaka – toponimika – nagrinėjama nuo XX a. pradžios. Jos pradininku laikomas Kazimieras Būga,^[4] vėliau aktyviai dirbo Antanas Salys.^[5] XX a. 2-ojoje pusėje vietovardžių norminimą daugiausia atliko Aleksandras Vanagas. Lietuvių kalbos institute yra surinkta didelė vietovardžių kartoteka, kurios pagrindu rengiamas Lietuvos vietovardžių žodynas, kurio nuo 2008 m. išleisti 3 tomai (nuo A iki H raidės).^[6] Žodynas remiasi 600 000 įrašų kartoteka.^[7]

Pavadinimas	Leidimo metai	Leidykla	Autoriai	Apimtis ir turinys
III Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I tomas, 372 psl.	1974	„Mintis“, Vilnius	Vietovardžius patikrino, jų formas tikslino, sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes Aleksandras Vanagas	sukirčiuota, pateikiama pagal administracinę priklausomybę, tik gyvenvietės
III Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II tomas, 400 psl.	1976			sukirčiuota, pateikiama pagal abėcėlę, tik gyvenvietės
„Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“	1981	„Mokslas“, Vilnius	Aleksandras Vanagas	upių ir ežerų etimologinis žodynas
Kalbos praktikos patarimai: Priedas „Vietovardžiai“, 357–432 psl.	1985	„Mokslas“, Vilnius	Aleksandras Vanagas	~5000 vietovardžių, sukirčiuota
„Vietovardžių kirčiavimo žodynas“	1994	„Kultūra“, Vilnius	sudarytojai Marytė Razmukaitė ir Vytautas Vitkauskas
„Vietovardžių žodynas“, 462 psl.	2002	Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius	Aldonas Pupkis (sudarytojas ir vyr. redaktorius), Marytė Razmukaitė (sudarytoja), Rita Miliūnaitė	~12 000 vietovardžių, sukirčiuota
Vietovardžių žodynas	2007	elektroninis [8]	sudarytojai Marytė Razmukaitė ir Aldonas Pupkis	Parengtas remiantis 2002 m. popieriniu šio žodyno leidimu, ~12 000 vietovardžių, sukirčiuota
„Lietuvos vietovardžių žodynas“	nuo 2008	Lietuvių kalbos instituto leidykla, Vilnius	Laimutis Bilkis, Vitalija Maciejauskienė, Marytė Razmukaitė	Iš gyvosios lietuvių kalbos užrašyti vietovardžiai. Šalia nurodomi įvardijamieji objektai ir vietovardžių paplitimas. Vietų vardai išdėstomi kilminiais lizdais, t. y. tos pačios kilmės vietovardžiai sudaro vieną žodyno straipsnį. Sudarius lizdus paaiškinama juose pateiktų vietovardžių kilmė.
Lietuvos vietovardžiai	elektroninis [9]		VLKK
Valstybės įmonė „Registrų centras“	elektroninis [10]		Registrų centras	pateikiami gyvenviečių pavadinimai vardininko ir kilmininko linksniuose, nekirčiuota, neaiškus ryšys su kalbos norminimo institucijomis (LKI ir VLKK)
Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė	elektroninis [11]		LKI
Istorinių vietovardžių duomenų bazė	elektroninis [12]		VLKK ir Registrų centras

Oficialiai patvirtinti sąrašai

Nuo 1997 m. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Vyriausybės savo nutarimais tvirtina ir atnaujina pagrindinių vietovardžių sąrašus, pateikdama jų kirčiavimą ir kirčiuotes.

Data	Teisės aktas	Aprašymas
1997-08-28	VLKK nutarimas Nr. 63 [13]	Pirmasis sąrašas, kuriame pateikta 2560 vietovardžių.
2006-11-09	VLKK nutarimas Nr. N-8(109) [14]	Išbraukti, pakeisti, įrašyti nauji vietovardžiai.
2011-05-19	VLKK nutarimas Nr. N-2(123) [15]	Įrašytas 1 vietovardis.
2013-02-28	VLKK nutarimas Nr. N-1(137) [16]	Įrašyti etnografiniai regionai, pakeisti keli vietovardžiai.
2014-01-30	VLKK nutarimas Nr. N-1(150) [17]	Patikslinti etnografinių regionų vardai.
2014-06-12	VLKK nutarimas Nr. N-4(153) [18]	Įrašytas 1 vietovardis.
2014-12-11	VLKK nutarimas Nr. N-6(155) [19]	Patikslintas 1 vietovardis.
2017-03-30	VLKK nutarimas Nr. N-1(160) [20]	Patikslintas 1 vietovardis.
2017-04-27	VLKK nutarimas Nr. N-2(161) [21]	Patikslinti keli vietovardžiai.

Kartoteka

XX a. sukaupta apie 600 000 vietovardžių kartoteka. Tai iš gyvosios kalbos užrašytų vietovardžių abėcėlinė kartoteka, telpanti 432 stalčiukuse. Vietovardžiai juose perrašyti iš K. Būgos tikrinių žodžių kartotekos, vietovardžių bylų, PKK kartotekos (1935–1937 m. Pavardžių ir vietovardžių komisijos organizuotas, kalbininkų atliktas gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų surašymas), Lietuvos žemės vardyno anketų (standartizuotuose lapuose „Žemės vardai“ mokytojai ir girininkai XX a. tarpukariu užrašė per 150 000 vietovardžių). Kartotekoje yra ir vietovardžiai, surinkti po II pasaulinio karo. 1959–1976 m. buvo organizuojamos Toponimikos grupės (įsteigtos 1958 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institute) darbuotojų individualios ekspedicijos į Klaipėdos krašto teritoriją ir Pietryčių Lietuvos dalį. 1976–1986 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas kartu su Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija suorganizavo 11 kompleksinių kalbos duomenų rinkimo ekspedicijų, kuriose be kita ko rinkti ir vietovardžiai. Vieni vietų vardai buvo visiškai nauji, dar nebuvę užrašyti, kiti – tarpukariu užrašytų vietovardžių dublikatai ar kiek pakitę jų variantai.^[22]