Dangoraižis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Dangoraižis – aukštuminis, daugiaaukštis bokšto tipo pastatas.[1]
Paprastai dangoraižiu laikomas ne žemesnis kaip 150 m aukščio arba ne mažiau kaip 40 aukštų pastatas.[2] Istoriškai šiuo terminu vadinti pastatai nuo 10 iki 20 aukštų XIX a. pabaigoje. Šių pastatų aukštis vis didėjo gerėjant statybos technologijoms XX a. Dangoraižiai aukštesni nei 300 m vadinami super aukštais, o aukštesni nei 600 m – mega aukštais.[3] Esminė pastato savybė yra galimybė naudotis grindimis. Taigi televizijos ir radijo bokštai nepatenka į šią klasifikaciją. Dangoraižiai daugiausia būna gyvenamosios ar visuomeninės, komercinės ar pramoninės paskirties. Jų architektūros raida susijusi su stilių raida, dažnai ir su žymių architektų kūryba. Daugiausia aukščiausių pasaulio dangoraižių yra JAV ir Rytų bei Pietryčių Azijos valstybėse.
Dangoraižiams būdingi pagrindiniai konstrukciniai elementai yra plieninis karkasas ir kabamosios ekraninės sienos. Šios kabamosios ekraninės sienos remiasi į pastato karkasą arba yra iškeltos aukščiau jo ir negula ant laikančiųjų sienų kaip kitos konstrukcijos statiniuose. Kai kuriuose pirmuosiuose dangoraižiuose konstrukcijoje pradėjus naudoti plieninį karkasą atsirado galimybė montuoti kur kas aukštesnes laikančiąsias sienas nei naudojant gelžbetoninį karkasą. Šiuolaikinių dangoraižių konstrukcijoje laikančiųjų sienų nėra, būdinga plieninis karkasas, juosiančiosios sienos su dideliais langų paviršiaus plotais. Tačiau galima ir įprasta konstrukcija. Šiuolaikiniai dangoraižiai dažnai projektuojami tuščiavidurės cilindrinės struktūros, jog atlaikyti vėjų, seismines ir kitas išorines apkrovas.
2009 m. Dubajuje (JAE) pastatytas Burdž Chalifa dangoraižis iki šiol yra aukščiausias pasaulyje. Jo stogas siekia 828 m aukštį, o viršūnė – 829,8 m. Pastatas turi 163 aukštus.[4]