Svastika
From Wikipedia, the free encyclopedia
Svastika (卐) (skr. स्वस्तिक = IAST: svastika-), sūkurėlis – kryžiaus pavidalo simbolis su keturiomis vienodo ilgio šakomis ir lygiais, dažniausiai stačiu kampu užlenktais galais.
Svastika senovėje plačiai naudota indoiranėnų, hetitų, keltų, graikų ir baltų, beveik visuose pasaulio žemynuose. Svastika – hinduizme, budizme ir džainizme plačiai naudojamas simbolis.
XIX a. pab. – XX a. pr., svastikos simbolis atgaivintas Vakaruose, ypač su nacionalizmu, tautine ezoterika, okultizmu (arijanizmas ir pan.) susijusiuose judėjimuose. Vokietijoje ir Austrijoje nuo XIX a. 2 pusės ją naudojo dešiniosios radikalios grupuotės, savanorių kariniai junginiai. 1920–1945 m. juoda svastika buvo nacių partijos ženklas. Iš ten svastika pateko į Trečiojo Reicho herbą bei vėliavą. Dabar svastika dažnai siejama su neonacizmu, dėl ko kai kuriose šalyse uždrausta platinti, viešai naudoti.
Tai dažnas tradicinių meno dirbinių puošybos motyvas. Komponuotas vienas arba ištisine juosta. Svastikos dekoro motyvai aptinkami daugelio tautų ornamentikoje.[1]