Atėnų akropolis

37°58′17″ š. pl. 23°43′34″ r. ilg.

Akropolis
Pasaulio paveldo sąrašas
Vieta	Graikija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, ii, iii, iv, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 404
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	1987  (11 sesija)
Vikiteka:	Atėnų akropolis
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Atėnų akropolis (sen. gr. Ἀκρόπολις) – architektūrinis ansamblis, esantis Graikijos sostinėje Atėnuose. Tai įtvirtinta, aukštutinė miesto dalis (akropolis), įsikūrusi ant 156 m aukščio kalvos.

Jau Mikėnų civilizacijos laikais (II tūkstm. pr. m. e.) kalvą supo gynybinė siena, stovėjo megaronas. Vietovė plėtėsi atsikėlus dorėnams – ~570 m. pr. m. e. pastatyta Hekatompedono šventykla. Dauguma pastatų sukurta V–IV a. pr. m. e., valdant Perikliui (darbus atliko Feidijas). Tuomet iškilo Partenonas (438 m. pr. m. e., skulptūrinis dekoras sukurtas 432 m. pr. m. e.), Atėnės Partenės šventykla (428 m. pr. m. e., abiejų architektūrą kūrė italų architektai Iktinas ir Kalikratas), Nikės šventykla (420 m. pr. m. e.), Propilėjai (432 m. pr. m. e., architektas Mnesiklis), Erechtėjonas (406 m. pr. m. e., Atėnės, Erechtėjo ir Poseidono šventykla su kariatidžių portiku),^[1] Dionizo teatras.

Helenistiniu ir romėnų laikais pastatyta keletas skulptūrų, nedidelių šventyklų, senosios taisytos. II a. Herodas Atikas pastatydino Odeoną (amfiteatrą). Bizantijos laikais Partenonas paverstas katedra, kiti pastatai pateko į rūmų kompleksą. XIV a. pristatytas Frankų bokštas (1874 m. nugriautas). Osmanų laikais Akropolis pradžioje buvo kareivinėmis, vėliau tapo miesto valdytojo nuosavybe, 1687 m., venecijiečių apgulties metu, apgriautas. Graikijai iškovojus nepriklausomybę XIX a., dauguma poantikinių priestatų buvo nugriauti. Vėliau vietovė iš dalies atstatyta, įrengtas muziejus.

Atėnų akropolis 1987 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Galerija

• 
  Partenonas
• 
  Nikės šventykla
• 
  Propilėjai
• 
  Erechtėjonas

Šaltiniai

1. Atėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002