From Wikipedia, the free encyclopedia
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose.[1] Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.[2]
Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.
Buda, atsakydamas į tuo metu vos ne pagrindinį klausimą Indijos pasaulėžiūrų sistemoje apie tai, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak Budos įžvalgos, yra laikinas (skr. anitya), neturi savasties (skr. anātman) ir yra sklidinas nepasitenkinimo (skr. duḥkha).[2] Žmogus priėmęs domėn šiuos tris būties požymius įžengia į budistinį kelią. Būtyje vyrauja kentėjimas, nes jį lemia laikinumo gimdomi troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros. Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną. Juk ištrūkti galima vien asmeninėmis pastangomis, žengiant Tauriuoju aštuonialypiu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine atgal.
Taigi galima apibendrinti, kad budizmo kelio gairės yra: Keturios tauriosios tiesos, nesavastingumas (skr. anātman) ir Taurusis aštuonialypis kelias, kurį sudaro šyla (skr. śīla), t. y. pratybos ugdančios drausmę ir dorovę, dhjana (skr. dhyāna), arba meditacija, bei pradžnia (skr. prajñā), arba išmintis ir įžvalga.
Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką. Budistų bendruomenę – sanghą sudaro vienuoliai (skr. bhikṣu), vienuolės (skr. bhikṣunī) ir pasauliečiai (skr. upāsaka) bei pasaulietės (skr. upāsikā).
(skr. pratītya – samutpāda, pali: paţicca samuppāda, tibet. rten cing 'brel bar 'byung ba)
Sąlygotoji kilmė, dar gali būti vadinama (bendrai) priklausomu (su)kūrimu, aiškina budizmo principą apie visuotinį sąlygotumą, reliatyvumą ir tarpusavio priklausomybę. Iš tiesų Sąlygotoji kilmė yra įžvalga į pačią visatos prigimtį, kurią kaip tik ir patyrė Buda atbusdamas. Tada, galima sakyti, jis kaip tik ir atsivėrė sąlygotosios kilmės tiesai, įžvelgė ją.
Bendroji sąlygotosios kilmės tiesos loginė sandara yra tokia:
Taip ratas užsidaro.
Sąlygotosios kilmės esmė – natūralus dėsnis, pagal kurį visi reiškiniai kyla priklausomai nuo savųjų priežasčių, susijusių su jų individualia būkle bei padėtimi. Tai tiesa, kuri teigia, kad niekas neatsiranda be priežasties, kad niekas nėra sukurta iš nesąlygotos priežasties, kad niekas nėra sukurta nepriklausomo kūrėjo. Viskas atsiranda išimtinai tik dėka ir priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų sutapimo. Joms nesutapus tai greičiausia nebūtų galėję rastis.
Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) reiškia, kad tai, kas yra kaip individas, neturi jokios savasties, jokio „aš“ kaip nekintančios, amžinos, vientisos ir nepriklausomos substancijos. Tai pamatinė budizmo tiesa. Taigi budizme savastis, arba ego, yra išimtinai tiktai praeinanti ir kintanti (todėl linkusi kentėti) empirinė individualybė, kurią sudaro penkios sudedamosios dalys, vadinamosios skandhos.
Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma, niekuma.
(skr. ārya - satya; pali ariya – sacca)
(skr. aṣṭangika - mārga, pali atthangika – magga)
Taurųjį aštuonialypį kelią galima suskirstyti į tris dalis:
Budizmo istorija yra labai daugialypė ir sudėtinga. Skirtingai nuo, pvz., krikščionybės, čia nebuvo vieningo centro ir centrinės institucijos, todėl kiekvienoje šalyje budizmas vystėsi skirtingomis kryptimis, maišydamasis su vietiniais tikėjimais ir papročiais.
Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis budizmo filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas šios religijos centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais budizmui pradėjus plisti už Indijos civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš čia išminčius. Tokiu būdu Indijoje besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos į kitas šalis, ir Indijos budizmo istorija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.
Istorinę budizmo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:
Gaudapada, Šankara prisidėjo prie budizmo sunykimo Indijoje. Pastarųjų išplėtota Advaita vedanta doktrina darė įtaka budizmui, tačiau ir pats budizmas smarkiai paveikė hinduizmą.[3] Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis.
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių budizmas pasiekė ir kitas to meto šalis. Nepaisant to, kad keliaujantys vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje ir parnešdavo naujų idėjų, čia formavosi ir savitos mokyklos bei tradicijos. Vienose šalyse budizmas išlikęs iki dabar, kitose jis buvo užgožtas islamo ir kitų religijų.
Budizmo istorijoje Vidurinės Azijos budizmas turėjo nepaneigiamą reikšmę, nors dabar šiose vietose įsigalėjęs islamas. Tuometinėse valstybėse Chorezmas, Sogdiana ir Šilko kelio miestuose tikrai buvo išpažįstamas mahajanos budizmas, apie ką liudija to meto freskos ir milžiniškos budų statulos. Čia, veikiant senosioms zoroastrizmo tradicijoms, formavosi budistinio rojaus įvaizdis ir Tyrosios žemės budizmas.
Kiniją budizmas pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš Vidurinės Azijos čia atėjo Tyrosios žemės budizmas, kitos mahajanos mokyklos, apie kurias liudija urvų vienuolynai ir freskos. VI–VII a. Indijoje lankęsi vienuoliai atsivežė jogačiarų idėjas. Indų vienuolis Bodhidharma pradėjo Kinijoje čan (chan, channa) srovės budizmą, kuris Korėjoje išplito kaip sion (čam soen), o Japonijoje – kaip dzenas (zen, zenna). Dar vėliau, vadžrajanos suklestėjimo laikais, Indijoje apsilankę vienuoliai vėlgi atsivežė naujų idėjų, kurių palikimas – mistinės kinų Tendai ir japonų Šingon (Shingon) sektos.
Pirmi bandymai įdiegti Tibete budizmą iš Kinijos buvo VII a. Tačiau jiems nepavykus, vėliau paplito Vadžrajanos budizmas iš Indijos. Taip susiformavo njingma (nyingma) kryptis. X–XI a. iš Indijos pakviesti vadžrajanos išminčiai dar kartą atgaivino budizmą, ir susikūrė trys naujos kryptys: kagju (kagyu), kadam, sakja (sakya). Tibeto budizmas – gryniausia iki mūsų dienų išlikusi vadžrajanos forma. XIII a. jis išplito ir Mongolijoje.
Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais indų misionieriai skleidė naują religiją šiose šalyse. Iš pradžių čia labai paplito tuo metu pažangi mahajanos šaka, kuri egzistavo kartu su hinduizmu ir vietiniais tikėjimais. XI a. Mianmare, o vėliau kitose šalyse įvyko savotiška reformacija, kurios metu iš Šri Lankos atkeliavo seniausios budizmo šakos atstovė – Theravados mokykla (theravada – „senųjų mokymas“). Šiuo metu beveik visos Pietryčių Azijos šalys išpažįsta būtent ją.
Trys pagrindinės šių dienų budizmo šakos yra Vadžrajana, Theravada ir Mahajana. Kiti mokslininkai išskiria tik pastarąsias dvi ir Vadžrajana, dzeną bei kitas atšakas priskiria Mahajanos šakai.[4]
Kitaip nei kitos religijos, budizmas turi tris svarbius išlikusius skirtingų kalbų šventraščius:[5]
Mūsų laikais šalyse, kur budizmas laikomas tradicine religija, jis dažniausiai yra kurios vienos iš pagrindinių šakų:[4][5]
Paskutiniuoju metu budizmas plinta kultūrinės revoliucijos paveiktoje Kinijoje[6] ir tradiciškai nebudistiniuose kraštuose: Kanadoje, JAV, Europoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ypač dzen, theravada, vadžrajana bei moksliniais tyrimais paremta sąmoningumo meditacijos budizmo atmaina.[7] Lietuvoje taip pat yra budistinių bendruomenių (dzen ir Tibeto budizmo), budistams save priskiria 626 asmenys.[8][9]
Maždaug 7 proc. žemės gyventojų save vadina budistais. 2010 m. duomenimis budistų skaičius pasaulyje siekė 488 mln. gyventojų. Nors ir budizmas išpažįstamas visame pasaulyje, Azijoje tebegyvena 99 proc. visų budistų. Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje bei Europoje jų priskaičiuojama 3,9 mln. ir 1,3 mln. gyventojų atitinkamai. Daugiausia jų gyvena Kinijoje. Po Kinijos, kurioje gyvena 50 proc. visų pasaulio budistų, rikiuojasi Tailandas su 13 proc., Japonija su 9 proc., Mianmaras su 8 proc., Šri Lanka su 3 proc., Vietnamas su 3 proc., Kambodža su 3 proc., Pietų Korėja su 2 proc., Indija su 2 proc. bei Malaizija su 1 proc. pasaulio budistų tikinčiųjų.[4]
Budizmą išpažįsta 95 % gyventojų Tailande, 90 % – Kambodžoje, 75 % – Butane, 70 % – Šri Lankoje, 60 % – Laose, 55 % – Vietname, 50 % – Japonijoje. Didelių budistų bendruomenių yra Mianmare, Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Malaizijoje, Mongolijoje, Nepale.[10]
Budizme nėra vieningos organizacijos ar vieningo religinio centro. Viena plačiausiai pripažintų, kurios nuostatoms neprieštaraujama ne vien theravadoje (kurios pagrindu buvo įkurta), bet ir kitose budizmo šakose yra:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.