Buča

Bučà^[1] (ukr. Буча) – miestas Ukrainoje, Kijevo srityje, išsidėstęs apie 23 km į šiaurės vakarus nuo Kijevo centro. Miestą nuo Irpinės (Kijevo kryptimi) skiria Bučos upė. Anksčiau Buča buvo miesto tipo gyvenvietė, pavaldi Irpinės miesto tarybai. 2021 m. turėjo apie 36,8 tūkst. gyventojų.

Buča ukr. Буча
Maidano Didvyrių gatvė
Buča 50°33′27.15″ š. pl. 30°13′36.17″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Ukraina
Sritis	Kijevo sritis
Rajonas	Bučos rajonas
Įkūrimo data	1898 m.
Gyventojų (2020)	36 825
Plotas	26,57 km²
Tankumas (2020)	1 386 žm./km²
Altitudė	148 m
Tinklalapis	www.bucha.com
Vikiteka	Buča
Kirčiavimas	Bučà[1]

Nuo 2022 m. – Ukrainos miestas-didvyris.

Istorija

Buvęs Sokologorskio dvaras

Bučos gyvenvietė kūrėsi 1901 m. tiesiant geležinkelio liniją iš Kijevo vakarų kryptimi, link Kovelio. Bučoje geležinkelio stoties rajonas išlaiko anų metų šiaurinės miesto dalies užstatymo stilių, daugiausiai sukurtą lenkų naujakurių – inžinierių, technikų, geležinkelio transporto techninės priežiūros personalo šeimų ir paties geležinkelio. 1938 m. Buča gavo miesto tipo gyvenvietės statusą.

Nuo 1951 m. pradžios čia veikė durpių kasybos įmonė, lentpjūvė, stiklo fabrikas, krakmolo ir sirupo gamykla, vidurinė mokykla, 500 vietų Žaliasis teatras, kino teatras. Gyvenvietės pakraštyje esantis pušynas buvo mėgstamiausia Kijevo žmonių atostogų vieta.^[2]

1969 m. gyveno 17 tūkst. žmonių, veikė stiklo taros gamykla, pieno fabrikas, medinių pakuočių (statinių, dėžių ir kt.) gamybos įmonės, kiaulininkystės valstybinis ūkis.^[3]

Geležinkelio stotis pastatyta 1901 m., statinys turi gotikos ir romanikos architektūros elementų.

2006 m. vasario 9 d. Buča tapo regioninės reikšmės miestu.^[4]

2012 m. gruodžio 13 d. Bučoje buvo atidaryta „pagrindinė Ukrainos Senio Šalčio rezidencija“.^[5]

2020 m. liepos 17 d. Buča tapo Bučos rajono administraciniu centru.

Pagrindinis straipsnis – Bučos žudynės.

2022 m. per Rusijos invaziją į Ukrainą, Rusijos kariai įžengė į miestą, vyko įnirtingos kautynės. Miestui buvo suteiktas Ukrainos miesto-didvyrio titulas. Ukrainos pajėgos miestą atkovojo 2022 m. kovo 31 d.^[6] Po to miesto gatvėse ir viešose vietose buvo rasta daug nužudytų žmonių kūnų. Kai kuriems iš jų buvo surištos rankos.^[7] Iš viso rasta mažiausiai 280 kūnų, o vakarų pasaulis pradėjo kaltinti Rusiją vykdant Ukrainoje genocidą.^[8][9]

Herbas ir vėliava

2001 m. spalio 23 d. patvirtinti Bučos herbas ir vėliava. Tamsiai žalio skydo formos herbe pavaizduotas pagrindinis elementas – stilizuotas ženklas, simbolizuojantis „kaimo giminės medį“. Jis turi 4 šakas. Tai keturi kaimai – Jablonka, Melnikai, Lesnaja Buča ir Jastremsčina, kurie buvo sujungti ir sudarė šiuolaikinės Bučos pagrindą. Ženkle vaizduojamos šaknys - geležinkelio linijos fragmentas.^[10]

Vėliava susideda iš dviejų lygių vertikalių žalios (miško Buča) ir geltonos (stepių Buča) spalvų juostos, per vidurį atskirtos balta juostele, simbolizuojančia geležinkelio bėgius.^[10]

Galerija

• 
  Stoties gatvė
• 
  Miesto parkas
• 
  Geležinkelio stotis
• 
  Štamo dvaras
• 
  Paminklas žuvusiems Afganistano kare
• 
  Šv. Petro ir Povilo cerkvė
• 
  Daugiaaukščių statybos. Stadionas Jubileinyj
• 
  Buvusio karjero tvenkinys
• 
  II pasaulinio karo memorialas
• 
  Taraso Ševčenkos biustas
• 
  Michailo Bulgakovo paminklas (demontuotas)
• 
  Paminklas „Taikus atomas“

Literatūra

• Веремієнко О. В. Буча // // Енциклопедія сучасної України : у 30 т. / ред. кол. : І. М. Дзюба [та ін.] ; НАН України, НТШ, Коорд. бюро Енцикл. Сучас. України НАН України. — К. : Поліграфкнига, 2004. — Т. 3 : Біо — Бя. — 695 с. — ISBN 966-02-2682-9.
• Шевченко Л. В. Буча // Енциклопедія історії України : у 10 т. / редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. ; Інститут історії України НАН України. — К. : Наукова думка, 2003. — Т. 1 : А — В. — С. 420. — 688 с. : іл. — ISBN 966-00-0734-5.

Šaltiniai

1. VLKK. Buča
2. Буча // Большая Советская Энциклопедия. 2-е изд. Т. 6. / Гл. ред. С. И. Вавилов. — М.: Советская энциклопедия, 1951. — С. 413.
3. Буча // Большая Советская Энциклопедия. 3-е изд. Т. 4. / Под ред. А. М. Прохорова. — М.: Советская энциклопедия, 1971.
4. Решение Верховной рады Украины № 3434-IV от 09.02.2006 Archyvuota kopija 2021-07-09 iš Wayback Machine projekto., вступило в действие 1 января 2007 года. // Ведомости Верховной Рады Украины, 07.04.2006 № 14, ст. 125.
5. Тамара Балаева (2012-12-14). „Как и где живёт украинский Дед Мороз“. // „Сегодня“. Suarchyvuotas originalas 2013-12-02. Nuoroda tikrinta 2013-11-26.
6. „Russian invasion of Ukraine, Chronicle“. LIGA.net. 1 April 2022. Nuoroda tikrinta 1 April 2022.
7. „War in Ukraine: Street in Bucha found strewn with dead bodies“. BBC News (britų anglų). 2022-04-02. Nuoroda tikrinta 2022-04-02.
8. „Almost 300 people buried in "mass grave" in Bucha, dozens of bodies found in the streets“. Ukrayinska Pravda (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-04-03.
9. „Almost 300 buried in mass grave in Bucha, near Kyiv: Mayor“. aljazeera.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-04-03.
10. „Буча - Історична довідка“ (ukrainiečių). Бучанський Інтернет сайт. Suarchyvuotas originalas 2015-12-31. Nuoroda tikrinta 2015-12-31.

Nuorodos

• Oficiali svetainė