Civilizacija

Civilizacija (lot. civis „pilietis“ ar „miestietis“) – istoriškai susiklosčiusi lokalinė socioekonominė ir kultūrinė visuomenės struktūra, nulemta geografinės aplinkos, visuomenės ekonominės ir socialinės sanklodos, valstybinių ir kitų organizacijų bei institucijų, vyraujančios religijos ir kitų veiksnių.^[1]

Apie kompiuterinį žaidimą skaitykite Civilization (kompiuterinis žaidimas)

„Imperijos kelias. Tobulumas“, Thomas Cole. 1836 m.

Sąvoka, pradžioje reiškusi teisingą ir protingai sutvarkytą visuomenę, atsirado XVIII amžiuje Prancūzijoje.

Civilizacijos požymiai

Civilizacija apima visą tai, ką išrado ar savo veiklose pritaikė žmonija. Civilizacija yra žmonijos sukurtų ir naudojamų technologijų visuma – visa tai kas nėra tiesiogiai duota gamtos.

Civilizacijos požymiai:

• Susikuria organizuota visuomenė – gyventojai paklūsta valdovams: atsiranda valstybė;
• Atsiranda miestai;
• Išvystyta prekyba;
• Išrandamas raštas;
• Atsiranda monumentalioji sakralinė architektūra (šventyklos).

Pirmosios civilizacijos pagal šį apibrėžimą – tai upių civilizacijos Azijoje ir Afrikoje (Mesopotamijos, Egipto, Indijos, Kinijos) susiformavusios maždaug 3500 m. pr. m. e.

Klasifikacija

Skiriama nuo 8 (O. Špengleris) iki 36 (A. Dž. Toinbis) ir daugiau civilizacijų. Skiriama į tradicines ir industrines. Pagrindinėmis laikomos Vakarų, Kinijos, Indijos, islamo bei budistinė civilizacijos.

Pagal A. Toynbee civilizacijos suskirstytos į:

• pirmines (Egipto, Šumero-Akado, Egėjo (Kretos, Mikėnų), Indo, Kinijos, Majų);
• antrines (Sirijos, heleninė (graikų, romėnų), indiškoji);
• tretines (Vakarų krikščioniškoji, Rytų krikščioniškoji, islamo);
• palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės)

Toinbio nuomone, istorijos tyrinėjimų objektas yra ne valstybė, o civilizacija. Civilizacijos susiformavimą pagal A. Toynbee rodo šie reiškiniai: valdžios, monumentaliosios architektūros, rašto ir mokslo atsiradimas. Centrų, kuriuose susiformavo civilizacijos, iš kurių paplito kultūros ir technikos laimėjimai, buvo keletas. Egipto, Šumero-Akado (Mesopotamijos), Indo, Kinijos vadinamos upių civilizacijomis.^[2]

Civilizacijos raidos etapai

1. Genezė – kiekvienos civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį; iššūkis – tai naujos gamtinės arba socialinės sąlygos, kuriose atsiduria bendruomenė; norėdama išlikti, ji turi reaguoti į iššūkį; per genezę susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos;
2. Subrendimas – jį rodo sugebėjimus atsakyti į vis pasikartojančius iššūkius; per šią fazę civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, nusistovi santykiai su kaimynais;
3. Lūžis – jis prasideda tada, kai valdančioji mažuma dėl savanaudiškų tikslų ima remtis prievarta;
4. Nuosmukis – į šią fazę civilizacija dažniausiai įžengia tada, kai ima plėsti savo teritoriją (kurti universaliąją valstybę), kai pradeda piršti kitoms tautoms savo tradicijas, kai visuomenės gyvenime nebelieka pažiūrų įvairovės ir įsigali nepakantumas kitaminčiams, jų persekiojimas, žudymas ir pan.

Taip pat skaitykite

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Civilizacija

Vikiteka: Civilizacija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Visuomenės žlugimas