Grimo dėsnis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Grimo dėsnis,[1] arba Rasko – Grimo dėsnis[2] (kitas pavadinimas – pirmasis [germanų kalbų] priebalsių poslinkis), – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai suformuluotas ir ištirtas vokiečių filologo Jakobo Grimo, taigi jo vardu šis dėsnis galiausiai ir buvo pavadintas.[3][4][5] Pats Grimas vartojo terminą „priebalsių poslinkis“ (vok. Lautverschiebung).[6] Grimo dėsnis (drauge su Vernerio dėsniu) laikomas vienu įžymiausių lyginamosios kalbotyros fonetinių dėsnių.[3]